Besibaigiantys metai Ukrainos vardą įrašė į visų dorų žmonių lūpas ir širdis. Siunčiame pagalbą šios drąsios šalies žmonėms – kad išgyventų ir pasiektų pergalę, o karo išvarytuosius iš namų palaikome – kad galėtų gyventi. Ir jie gyvena: mokosi mūsų kalbos, kuriasi jau nebe bendrabučiuose, eina į darbus, bendrauja su kaimynais, švenčia vestuves… Trys susitikimai, trys moterys ir trys istorijos apie gyvenimą prieš ir po. Istorijos „po“ panašios į tūkstančių karo
pabėgėlių – įsikūrę svetimuose kraštuose ir namuose, jie iš savo minčių nepaleidžia Tėvynės ir didžiausio noro – sugrįžti namo.
Kateryna: svajonė išsipildė Lietuvoje
„Vasario 22 d. vyras jau buvo darbe, Lietuvoje. O mes nesupratome, kas darosi: žmonės visko kalbėjo, nerimavo, buvo visokių instrukcijų, kaip elgtis… Bet mes negalėjom patikėti, kad bus karas“, – pasakoja Kateryna Horbenko.
Nesunku ją suprasti: juk ir mes, Lietuvoje, tada dar būtume turbūt nepatikėję. Jurbarko įmonėje „Manvesta“ dirbęs vyras ją primygtinai įkalbinėjo bėgti nuo karo siaubo.
Gelbėtis ragino ir mama, nors pati išvažiuoti atsisakė: negaliu palikti namų, turiu užsidirbti pensiją, o kas žiūrės močiutę?
„Išvažiuoti iš miesto buvo labai sunku, geležinkelio stotis – sausakimša žmonių. Ir iki stoties mums buvo toli, daug blokpostų, juose – didžiulės automobilių eilės. Žinojau: jei nespėsim į traukinį, ir grįžti namo iki komendanto valandos nebespėsim. Bijojom, bet nusprendėm bandyti“, – sakė moteris.
Kovo 7 ar 8, tiksliai neprisimena, Kateryna su trylikamečiu sūnumi Maksimu jau buvo prie Lenkijos sienos, o ten laukė „Manvestos“ automobilis.
Bendrabutyje, kur karo pabėgėliai buvo laikinai apgyvendinami, neilgai teužsibuvo, nes jau kitą
dieną viena jurbarkiečių šeima juos pasikvietė į savo namus. Paskui, maždaug po dviejų mėnesių, padėjo susirasti butą.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
