Po skerstuvių – vampyriškas vakarėlis (2)

Seniau paspaudus šaltukui kaimuose žviegdavo skerdžiamos kiaulės. Lietuviai kiaules skersdavo tris kartus – lapkritį, prieš Kalėdas, kad šventėms šviežienos turėtų, ir sausio mėnesį. Būdavo ir graži tradicija skerstuvių nunešti kaimynams. Dabar nebe kiekviename tvarte kiaulė kriuksi, o ir skerstuvėms nebereikia laukti šalčių – mėsą iškart galima dėti į šaldiklį.

Smalininkiečiai Vida ir Stasys Zdanavičiai yra išlaikę senovišką vaišingumo tradiciją. Tik paskerdę savo užsiaugintą kiaulaitę jie ne po kiemus su lauknešėliais vaikšto, o suvadina artimiausius kaimynus į skerstuves ir juokaudami tą suėjimą vadina vampyrų vakarėliu, nes svečius vaišina kraujiniais vėdarais.

Kraujiniai vėdarai – senoviškas ir, ko gero, visoje Lietuvoje žinotas ir valgytas patiekalas. Nors Jurbarke paplitę bulviniai, kuriuos kraujinių mėgėjai vadina į žarnas sukimštu kugeliu, ir čia yra mėgstančių ir mokančių pagaminti kraujinius vėdarus.

Vida kraujinius vėdarus valgyti pamėgo ir daryti išmoko dar vaikystėje, kuri prabėgo Aukštaitijoje, Rokiškio rajone. Jos mama kepdavo vėdarus iš kiaulės kraujo ir perlinių kruopų. Dėdavo pipirų ir lauro lapelių, su spirgučiais sukepintų svogūnų. Skardą, kurioje kepdavo, būtinai išklodavo šiaudais – po jais subėga skysčiai ir vėdarai kepa sausai, švariai. Taip daro ir Vida, tik skardą pašauna ne į krosnį, kokia būdavo jos tėvelių namuose, o į dujinę orkaitę – sako, kad didelio skirtumo lyg ir nėra.

Apsigyvenusi Smalininkuose Vida vėdarų receptą kiek patobulino, paragavusi nuo Šilutės kilusios Vandos Lukošienės iškeptųjų – pridėjus šiek tiek bulvių tarkių kraujiniai vėdarai minkštesni ir gardesni.

Sočiai prisikirtę vėdarų, gausiai palaistytų spirgučių padažu, Zdanavičių svečiai giria skanų valgį ir gerą šeimininkę, kuri kartą per metus pamalonina kaimynus gardumynu, kurio bet kada užsimanęs pats nepasitieksi. Tiesa, dabar visko galima gauti parduotuvėje, bet kas pažįsta senoviškai augintos, t. y. ne kombinuotaisiais pašarais šertos, kiaulės mėsytės skonį, patvirtins, kad tokio nenusipirksi.

Paskerdus kiaulę niekas nebūdavo išmetama lauk. Buvo suvartojamos kepenys, plaučiai, skrandis, inkstai. Į šlapimo pūslę kimšdavo skilandį. Tiktai kasą pamesdavo šunims ar pakabindavo lesti zylėms, bet prieš tai ir ji atlikdavo savo funkciją – iš kasos buvo spėjamas oras. Vidos vyras Stasys sakė, kad jo paskerstos kiaulės kasa buvusi vientisa, vadinasi, ši žiema turėtų būti visa vienodai šalta arba… šilta.

Gausybę gardžių valgių geros šeimininkės mokėjo padaryti ir iš vadinamųjų subproduktų. Mokėtų ir dabar, tik bėda, kad ne kiekviena turi laiko ar tiesiog nenori – išmetei lauk, ir baigta. Juk kad galėtum valgyti ir kitus pavaišinti skaniausiais vėdarais, reikia skerdžiamos kiaulės kraują į dubenį subėginti ir storąsias žarnas švariai išplauti.

Vidos Zdanavičienės nebaido nei šie, nei kiti darbai – po skerstuvių jos namai pakvimpa gardžių valgių kvapais, o prie didelio stalo susėda ne tik šeimos nariai, bet kviečiami ir kaimynai.

Danutė KAROPČIKIENĖ