Vos įžengus pro Jurbarko viešosios bibliotekos duris į jus įsminga keliolika porų smalsių akių – prieiti, atidžiau pažvelgti ir trumpam grįžti į pasakų pilną vaikystę kviečia marijampolietės menininkės Kristinos Venslauskienės rankų darbo lėlės. Bibliotekoje atidaryta paroda „Iš meilės…“ lėles pakalbinti kvies visą mėnesį.
Parodos atidarymas sukvietė būrį menu besidominčių jurbarkiečių, bibliotekos skaitytojų, pažiūrėti kolegės darbų atėjo vietiniai menininkai, savo mokinius atvedė meno mokyklos mokytojos. Skulptūras primenančios lėlės nepaliko abejingų, juolab čia gausu pažįstamų personažų: Alisa, laikanti triušį, Skrybėlius, Nuogas karalius, gatvės muzikantas, undinėlė – iš viso 15 – pasakų ir turtingoje autorės vaizduotėje gimusių personažų.
„Lėlės turi labai garbingą istoriją, šio kūrybos žanro negalima pamiršti. Lėles gamindavo jau prieš kelis šimtmečius. Jos vaizdavo didikus, karalius. Ir ne tik malonius dalykus jos bylodavo apie valdovus, jei jie, save pažinę, liepdavo lėlėms nukirsti galvas arba viešai pakarti“, – istoriją priminė parodą pristačiusi autorės draugė Ona Maksvytienė. Pasak jos – visi užaugome su lėlėmis – savo rankomis šildėme skudurinukes, popierines lėles, su jomis žaidė net berniukai, rengdavę kareivėlių mūšius.
„Visos Kristinos lėlės – skirtingos. Kodėl ji kūrė jas būtent tokias, žino tik ji pati. Gimus idėjai reikia dar labai daug darbo, kol lėlė būna baigta – reikia pasiūti apdarus, pagaminti papuošalus“, – nelengvą darbą pristatė O. Maksvytienė. Ji pasakojo, kaip teko iš naujo siųstis siūlų ritinėlius, kai autorei netiko jų spalva ir ritės dydis, o neradus tinkamo atspalvio megztinio muzikantui menininkė pati jį mezgė. „Taip vizija transformuojasi į kūną, o visos lėlės – išmylėtos ir išglostytos“, – sakė viešnia iš Marijampolės.
Lėlių autorė K. Venslauskienė pripažino, kad labai ilgai bandė kurti lėles, bet jai nepavykdavo. Anksčiau nebuvo kursų, kur to galėtum išmokti, tad teko visko mokytis pačiai. „Buvo daugybė nevykusių bandymų, bet šioje parodoje yra pirmoji lėlė, kuri man pavyko. Tai buvo prieš gerą dešimtmetį. Dabar man tai – mieliausias užsiėmimas“, – sakė menininkė. Meilę lėlėms greičiausiai įkvėpė ir trys užauginti vaikai, vakariniai pasak7 skaitymai.
„Tai – mano gyvenimas, meilė, silpnybės, darbas, laisvalaikis, bemiegės naktys. Vyras ir konservus kartais pavalgo, bet supranta mane. Esu turtinga tuo, kad galiu daryti, ką noriu. Turiu šeimą, vyrą, kuris mane be proto palaiko, skatina, ir ši paroda „Iš meilės…“ – jam skirta“, – sakė parodos autorė.
Lėlėms kurti menininkė naudoja vielą, pastaruoju metu atrado kūrinių vidui labai tinkamą medžiagą – papjė mašė, o išorę lipdo iš specialaus lėlėms, skulptūrėlėms tinkamo modelino. „Jis labai lengvai formuojamas, pjaustomas. Galiu išgauti visas raukšleles. Tai mane žavi labiausiai. Svarbiausia lėlės emocija, mimika, o įkvėpimo gaunu ir gatvėje sutikusi vyresnio amžiaus gražų žmogų, su visomis jo raukšlelėmis“, – pasakojo K. Venslauskienė.
Pasak autorės, lėlių paroda eksponuota jau ne kartą. Į Jurbarką atvežtos lėlės pagamintos skirtingais laikotarpiais – kai kurios sukurtos būtent šiai parodai, kai kurios paskolintos iš dabartinių šeimininkų – lėles galima įsigyti. „Žmonės puošia jomis interjerą. Lėlės dažnai iškeliauja į užsienį“, – sako menininkė. Pati ji išskiria lėlę-karalių. „Tai antroji tokia lėlė. Buvau seniai sukūrusi karalių, kuris išvažiavo į Maskvą. Labai buvo gaila, ilgai ruošiausi ir sukūriau antrą. Tai vienintelė lėlė, kurią kūriau du kartus“, – šypsosi K. Venslauskienė.
Vieną lėlę K. Venslauskienė gali kurti ir pusę metų, o jei darbas labai gerai einasi, padirbėjus ir naktimis, gali užtekti ir mėnesio. Pati vaikystėje daugiausiai su savo pieštomis popierinėmis lėlėmis žaidusi autorė dabar daugiausia laiko ir praleidžia kurdama lėles, nors gali kurti ir įvairiomis kitomis technikomis.
Parodą ir autorę pristačiusi O. Maksvytienė ragino visus į lėles pažvelgti atidžiau, pabandyti susikurti savo istoriją, kurioje gyventų šios lėlės. „Kiekvienoje lėlėje aš matau emocijas: vyriškis, suvalgęs spurgą, nors daktarai liepė vengti cukraus, galvoja, kad daugiau šiandien nebevalgys saldumynų, muzikantas – ne jaunuolis, bet grojęs jaunystėje ir dabar išliko „rokavas“ diedukas, prisimindamas slaptas savo svajones groja anūkams ar gatvėje. Žalčio žmoną, prisiminę mūsų legendą mes įsivaizduojame jauna mergina baltais rūbais, bet autorė ją mato kitokią – žalsvą, išsidraikiusiais plaukais, kaip visur spėjančios moterų mintys, ne idealios figūros, nes ji – mama, glaudžianti žaltį ir žvilgsniu sakanti, kad jis – tik jos“, – savo įžvalgomis dalijosi autorės draugė.
Ir išties – kiekviena lėlė pasakoja savo istoriją, kartais visiems labai žinomą, kartais – kiekvienam kitokią. Kiekvienas, aplankęs parodą, galės mintimis nusikelti į pasaką ar istoriją, kurios bendraautoriumi jis pats ir taps.
Jūratė Stanaitienė