Į susitikimą su rašytoja Renata Šerelyte Jurbarko viešoji biblioteka pakvietė Naujamiesčio pagrindinės mokyklos trečiokus ir ketvirtokus. Pradinukų mokytojos po susitikimo sakė, kad dauguma vaikų dabar norės perskaityti šios rašytojos knygas. Renginys vyko pagal bibliotekos įgyvendinamą projektą „Atsiversk knygą – atrasi naują pasaulį“, finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos ir Jurbarko r. savivaldybės.
Renata Šerelytė mažiesiems skaitytojams yra išleidusi penkias knygas apie krakatukus ir sakė, kad dar ne pabaiga, nes patys vaikai jai pasiūlo naujų siužetų. Pasiūlymų rašytoja gavo ir Jurbarke.
Susitikimo pradžioje Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ vaidino ištrauką iš knygos „Krakatukų jūra“. Akis išpūtę žiūrėjo ir vaikai, ir viešnia.
Rašytoja pasakojo, kad krakatukai jos vaizduotėje užgimė dar tada, kai buvo vaikas – krakatukai nuolat krebždėdėdavo namų palėpėje.
Vaikystėje rašytoja labai mėgo skaityti. Graikų mitai, Dikensas, Balzakas – net ir ne visai vaikiškos knygos žadino jos fantaziją ir – norą keliauti.
Kur tik nori, pasak rašytojos, gali nukeliauti su knyga, ypač jei tą knygą rašai pats.
Taip atsirado krakatukų istorijos. „Rašymas yra tarsi muzika – aš ją girdžiu ir noriu užrašyti“, – taip rašytoja atsakė vaikams į klausimą, kodėl ji rašytoja. O apie savo darbo dieną pasakojo: ryte pavedžioja šunis (jų turi du), paruošia pusryčius ir išleidžia į mokyklą vaikus, išgeria kavos ir sėda prie kompiuterio (arba su puodeliu kavos sėda prie kompiuterio). Rašo. Paruošia pietus, sulaukia iš mokyklos vaikų. Sėda prie kompiuterio ir vėl rašo. „Ir būtinai bėgu pabėgioti – bent kas antrą dieną, kad į kėdę šaknų neįleisčiau. Labai mėgstu bėgioti“, – pasakojo rašytoja.
Kiek puslapių prirašo per dieną? „Neskaičiavau. Būna, kad daug, bet būna, kad daug reikia išmesti“, – prisipažino rašytoja ir džiaugėsi, kad praėjusieji metai jai buvo labai derlingi – išleido net tris knygas.
Rašytoja pasakojo, kad kartu su savo šešiolikmete dukra planuoja parašyti knygą, o paauglys sūnus knygų nebeskaito, tik žurnalą „Iliustruotasis mokslas“. Dar sakė pastebinti, kad paauglystėje vaikai tampa kažkokie tarsi pasenę – niekas jiems nebeįdomu, niekuo nebesistebi. Nors dažniausiai tik apsimeta tokiais…
Tad Jurbarko vaikams rašytoja R. Šerelytė užrašė tokį palinkėjimą: „Būkite smalsūs, nuolat stebėkitės, trokškite nuotykių ir niekada nepasenkite!..“
O pačioje susitikimo pabaigoje rašytoja ir neklausiama paaiškino, kas gi tie krakatukai: „Tai – raudonos uogos, gudobelės. Mokykloje per pertraukas mes bėgdavom jų valgyti ir vadinome jas krakatūzais.“
