Gegužės 4 d. Šakių rajone Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinės atminties įamžinimo skyriaus darbuotojų pastangomis buvo pastatyti du informaciniai stendai Holokausto aukoms atminti.
Vienas informacinis stendas, skirtas Kidulių valsčiuje Kidulių ir Šiaudinės kaimuose gyvenusiems ir nacių okupacijos metais Batiškių pamiškėje, ties Šakiais ir ties Pervazninkų kaimu nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas žydų žudynių ir užkasimo vietoje, Šakių rajono sav., Sudargo sen., Pervazninkų k., kur saugomi 1941 m. rugpjūčio 12 d. nužudytų Kidulių ir Šiaudinės kaimų gyventojų palaikai.
Antrasis informacinis stendas, skirtas Kidulių valsčiuje Sudargo kaime gyvenusiems ir nacių okupacijos metais Batiškių pamiškėje, ties Šakiais ir ties Pervazninkų kaimu nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas žydų žudynių ir užkasimo vietoje, Šakių rajono sav., Sudargo sen., Pervazninkų k., kur saugomi 1941 m. rugpjūčio 11 d. nužudytų Sudargo kaimo gyventojų palaikai.
Šie stendai pastatyti pagal tęstinį projektą,bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos vyriausybės kanceliarija, prasidėjusį nuo 2017 m. „Holokausto aukų vardai gyvi“. Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“ iš dalies finansuoja Vyriausybės kanceliarija.
Pagal šį projektą iki šiol jau pastatyta 16 informacinių stendų Raseinių, Trakų, Pasvalio, Širvintų, Šakių rajonuose.
Projekto įgyvendinimas skatina Lietuvos visuomenę puoselėti istorinę atmintį, ugdyti pilietiškumą, aktyvina edukacinius procesus, supažindina plačiąją visuomenę su nacių okupuotos Lietuvos istorija, taip pat kas svarbiausia – prisideda prie Holokausto aukų atminimo įamžinimo ir pagerbimo.
ŠAKIŲ APSKRITIES KIDULIŲ VALSČIAUS KIDULIŲ IR ŠIAUDINĖS KAIMŲ ŽYDŲ LIKIMAS 1941 M.
Informacinis stendas skirtas Kidulių valsčiuje Kidulių ir Šiaudinės kaimuose gyvenusiems ir nacių okupacijos metais Batiškių pamiškėje, ties Šakiais ir ties Pervazninkų kaimu nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas žydų žudynių ir užkasimo vietoje, Šakių rajono sav., Sudargo sen., Pervazninkų k., kur saugomi 1941 m. rugpjūčio 12 d. nužudytų Kidulių ir Šiaudinės kaimų gyventojų palaikai.
Kidulių kaimo, kurį sudaro susijungę rytinė Kidulių kaimo dalis, Kukarskės, Kaimelio, Judrių ir Šiaudinės kaimai, istorijos pradžia siekia dar XVI amžių ir net ankstesnius laikus. Jau 1559 m. būta karališkojo Kidulių kaimo. 1583 m. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Kidulių dvaras, priklausęs Jonui Lenartavičiui. Šiaudinėje ir Kidulių dvaro aplinkoje gyveno nemažai žydų, kita didelė jų grupė buvo įsikūrusi Sudarge. Kaip ir Sudarge, taip ir Kiduliuose, pajutę prekybos ir pragyvenimo galimybę jie buvo įsikūrę nuo seno. 1923 m. Šiaudinės kaime gyveno apie 390 asmenų, jame buvo 38 ūkiai. Maždaug trečdalis gyventojų buvo žydai. 1931 m. ten gyveno apie 120 žydų. Pirmojo sovietmečio laikotarpiu (1940–1941 m.) Šiaudinės kaime buvo jau tik apie 70 žydų.
1931 m. Šiaudinėje jau buvo 11 telefonų, vieno iš jų savininkė buvo žydų šeima. Pagrindiniai žydų verslai nuo seno buvo prekyba ir amatai. Turtingesnieji valdė krautuves, bravorus ir smukles. Žydai garsėjo kaip geri meistrai, išmanė savo amatą. Joškis Freimonas turėjo vilnų karšyklą, kuri buvo vienintelė Kidulių valsčiuje ir davė ganėtinai nemažą pelną. Mozė (Moišė) Mejerkis turėjo parduotuvę, taip pat savo daiktais prekiavo išveždamas juos į aplinkinius kaimus. Kiti žydai prekiavo mineralinėmis trąšomis, kurios ilgą laiką buvo žydų prekybos monopolis Kidulių apylinkėse. Turtingiausias Šiaudinės žydas – Jokūbas (Jenkelis) Bendalinas savo name turėjo parduotuvę, kurioje jis prekiavo degtine. Mažiau pasiturintieji siūlė smulkias prekes ar supirkinėjo antrines žaliavas. Lietuvoje žemės ūkio veikla žydams nebuvo draudžiama, daugelis laikė vištas, galvijus.
Prasidėjus 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, vokiečių kariuomenė Šakių miestą ir daugumą apskrities valsčių (tarp jų ir Kidulių valsčių kartu su Sudargo miesteliu) užėmė jau pirmąją karo dieną. Su vokiečių okupacija prasidėjo dramatiškiausiais, tragiškiausias Lietuvos žydų istorijos laikotarpis. Šakių apskrityje gyvenę žydai buvo pradėti persekioti nuo pirmųjų okupacijos dienų. Kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, taip ir Kidulių, Šiaudinės žydai buvo identifikuojami, izoliuojami, diskriminuojami, sušaudomi per specialiai organizuotas žudymo operacijas, o jų turtas konfiskuojamas.
Vokiečių karinės administracijos valdymo laikotarpiu (1941 m. birželio pabaigoje–liepos mėn.) okupacinė valdžia šią politiką įgyvendino per jai pavaldžią vietinę administraciją. Pasak Kidulių miestelio gyventojo, kraštotyrininko Vinco Kriščiūno, ,,vokiečiai ir jiems talkinę vietiniai baltaraiščiai vieną vasaros vakarą surinko visus Šiaudinės žydus. Vyrus atskyrė nuo šeimų, leido pasiimti truputį daiktų, maisto ir išvežė į Šakius. Jiems ir pasiliekančioms šeimoms buvo pasakyta, kad vyrus iš Šakių vėliau perkels į Gelgaudiškį, o iš ten laivu jie keliaus į Kauną, kur vėliau visi ir susitiks. Žydai nelabai tikėjo tokiomis kalbomis, bet jos nors laikinai nuramino. Šakiuose suvežti ir uždaryti žydai nerimo. Šakiečiai taip pat su tam tikra baime laukė, kas bus su žydais, kurių dalį gerai pažinojo ir bendravo.“ Istoriniai tyrimai leidžia manyti, kad 1941 m. liepos mėnesį iš Kidulių valsčiaus į Šakius buvo išvežta maždaug apie 50 žydų vyrų. Šiaudinės ir Kidulių kaimų aplinkoje gyvenę žydai sudarė tik dalį išvežtųjų. Į Šakius taip pat buvo vežami žydai ir iš Sudargo kaimo.
Viena to meto liudininkė prisiminė mačiusi pasmerktųjų eiseną. Žydų kolona su nešuliukais, apsupta vokiečių ir baltaraiščių, tyliai ėjo pagrindine Šakių gatve ir miesto centre pasuko link Batiškių miškelio, ne į Gelgaudiškį. Žydai iškart sunerimo, pradėjo garsiai aimanuoti, dejuoti. Kolona netrukus dingo iš akių, o po geros valandos Batiškių miškelyje pasigirdo vis tankesni šūviai – žydai ten pasitiko savo lemtį. Istorinėje literatūroje yra žinių, kad nuo 1941 m. birželio antrosios pusės iki tų pačių metų rugsėjo antrosios pusės Batiškių pamiškėje (1,5 km į šiaurę nuo Šakių) žuvo apie 1000-1200 žydų tautybės asmenų. Šakiuose buvo šaudomi žydai iš Sintautų, Gelgaudiškio, Griškabūdžio, Plokščių ir kitų valsčių. Archyviniai duomenys leidžia manyti, kad buvo išvežti maždaug 25 Šiaudinės ir Kidulių kaimų apylinkėse gyvenę žydai (tarp jų buvo ne mažiau kaip 2 moterys, kiti – vyrai). Vienais duomenimis, minėti žydai galėjo žūti 1941 m. rugsėjį. Tačiau yra žinių, nurodančių, kad minėti 25 žydai galėjo būti sušaudyti maždaug 1941 m. liepos pabaigoje arba pirmosiomis rugpjūčio dienomis. Baltiškių miškelyje aukomis tapo daugiausia žydai vyrai, o moterys ir vaikai savo likimą pasitiko Kidulių valsčiaus ribose, ties Pervazninkų kaimu.
Po to, kai 1941 m liepos pabaigoje valdymą perėmė vokiečių civilinė administracija, naciai pradėjo naikinti visus žydus be išimties – vyrus, moteris ir vaikus. 1941 m. rugpjūčio 13 d. buvo paskelbtos laikinosios direktyvos dėl elgesio su žydais, kuriomis vokiečių saugumo policija vadovavosi jau nuo 1941 m. liepos 27 d. Direktyvos nurodė, kad kaimiškos vietovės turėjo būti „išvalytos“ nuo žydų. Jie turėjo būti sutelkti miestuose arba didžiųjų miestų rajonuose, kur turėjo būti įsteigti getai. Žydams buvo uždrausta palikti getą. Šiaudinės ir Kidulių kaimų apylinkėse gyvenusiems žydams, likusiems valsčiuje po dalies jų išvežimo į Šakius, nebuvo lemta patekti į getą. Jie žuvo valsčiaus ribose. Šiuose kaimuose gyvenę žydai, kurie nebuvo išvežti į Šakius, per masinių žudynių operaciją žuvo 1941 m. rugpjūčio 12 d. Kidulių valsčiaus ribose, ties Pervazninkų kaimu. Archyviniai duomenys liudija, kad aukas sušaudė Kidulių policininkai ir baltaraiščiai, žudynes vykdė ir pagalbiniai policininkai iš Jurbarko.
Istoriniai archyviniai duomenys leidžia manyti, kad 1941 m. rugpjūčio 12 d. ties Pervazninkų kaimu žuvo 42 Šiaudinės kaimo žydai (8 buvo vyriškos, 34 – moteriškos lyties asmenys) ir 2 žydės iš Kidulių kaimo, iš viso – 44 žydai. Šių žydų gimimo datos apima 1860–1940 m. laikotarpį.
Remiantis archyvinių duomenų tyrimais, vokiečių okupacijos Lietuvoje (1941–1944 m.) laikotarpiu galėjo žūti maždaug 69 žydai, gyvenę Šakių apskrities Kidulių valsčiaus Šiaudinės ir Kidulių kaimų apylinkėse. Iš 69 žydų maždaug 25 žydai 1941 m. liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje buvo išvežti į Šakius ir netrukus sušaudyti Batiškių pamiškėje, ties Šakiais, 44 žydai 1941 m. rugpjūčio 12 d. sušaudyti ties Pervazninkų kaim
ŠAKIŲ APSKRITIES KIDULIŲ VALSČIAUS SUDARGO KAIMO ŽYDŲ LIKIMAS 1941 M.
Informacinis stendas skirtas Kidulių valsčiuje Sudargo kaime gyvenusiems ir nacių okupacijos metais Batiškių pamiškėje, ties Šakiais ir ties Pervazninkų kaimu nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas žydų žudynių ir užkasimo vietoje, Šakių rajono sav., Sudargo sen., Pervazninkų k., kur saugomi 1941 m. rugpjūčio 11 d. nužudytų Sudargo kaimo gyventojų palaikai.
Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad pirmieji žydai Sudarge apsigyveno XVIII amžiaus pirmojoje pusėje, tačiau manoma, kad tai įvyko daug ankščiau. XVIII a. 4-ame dešimtmetyje jau kalbama apie 17 žydų šeimų gyvenimą Sudarge. 1736 m. Sudarge gyveno 71 šeima, iš jų 17 žydų. Jau 1856 m. čia gyveno 689 žmonės, iš kurių 627 buvo žydai (91 proc.). Holokausto išvakarėse Sudarge gyveno apie 20 žydų šeimų, kurios sudarė tik dalį Kidulių valsčiaus žydų bendruomenės.
Šaltiniai nurodo, kad tiek tarpukario laikotarpiu, tiek anksčiau žydai užsiėmė amatais, vilnos karšimu, turėjo kepyklas, vertėsi prekyba, prekiavo mediena, mineralinėmis trąšomis, maisto prekėmis, galanterijos dirbiniais, kitomis smulkiomis prekėmis, taip pat vertėsi kontrabanda, pinigų skolinimu. Tarp žydų amatininkų buvo du žydų siuvėjai, vienas mėsininkas ir vienas kepėjas. Žydai turėjo kelias bakalėjos ir galanterijos parduotuves, dvi smukles, dvi kepyklas, vaistinę ir vilnų šukavimo cechą.
XIX a. Sudarge buvo pastatyti dveji mediniai žydų maldos namai, t. y. sinagoga ir Beth-Midrash. Sinagogoje žydai meldėsi tik vasarą, o žiemą melsdavosi kitoje sinagogoje – Beth-Midrash, kurioje buvo krosnis. 1920-aisiais Sudarge veikė chederis – žydų pradžios mokykla, kurioje vaikai mokėsi skaityti ir rašyti, studijavo kai kuriuos Biblijos raštus, mokėsi hebrajų kalbos.
Prasidėjus 1941 m. birželio 22 d. Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, vokiečių kariuomenė Šakių miestą ir daugumą apskrities valsčių (tarp jų – ir Kidulių valsčių kartu su Sudargo miesteliu) užėmė jau pirmąją karo dieną. Su vokiečių okupacija prasidėjo dramatiškiausiais, tragiškiausias Lietuvos žydų istorijos laikotarpis. Šakių apskrityje gyvenę žydai buvo pradėti persekioti nuo pirmųjų okupacijos dienų. Vokiečių karinės administracijos valdymo laikotarpiu (1941 m. birželio pabaigoje–liepos mėn.) okupacinė valdžia šią politiką įgyvendino per jai pavaldžią vietinę administraciją. Naciams pradėjus kontroliuoti Sudargo žydus, pradėtos vykdyti ir jų masinės žudynės.
Istoriniai archyviniai duomenys leidžia manyti, kad 1941 m. liepos mėnesį iš Kidulių valsčiaus į Šakius buvo išvežta apie 50 žydų vyrų. Sudargiškiai žydai sudarė tik dalį šių išvežtųjų. Istorinėje literatūroje yra žinių, kad nuo 1941 m. birželio antrosios pusės iki tų pačių metų rugsėjo antrosios pusės Batiškių pamiškėje (1, 5 km į šiaurę nuo Šakių) žuvo apie 1000–1200 žydų tautybės asmenų. Šakiuose buvo šaudomi žydai iš Sintautų, Gelgaudiškio, Griškabūdžio, Plokščių ir kitų valsčių. Remiantis archyviniais duomenimis, manoma, kad iš Sudargo į Šakius buvo išvežta maždaug 20 žydų, tarp kurių vyrai sudarė daugumą (maždaug – 17 vyrų ir 3 moterys). Vienais duomenimis, minėti žydai galėjo žūti 1941 m. rugsėjį, tačiau yra žinių, nurodančių, kad minėti 20 žydų galėjo būti sušaudyti maždaug 1941 m. liepos pabaigoje arba pirmosiomis rugpjūčio dienomis. Baltiškių miškelyje aukomis tapo daugiausia žydai vyrai, o moterys ir vaikai savo likimą pasitiko Kidulių valsčiaus ribose, ties Pervazninkų kaimu.
Po to, kai 1941 m liepos pabaigoje valdymą perėmė vokiečių civilinė administracija, naciai pradėjo naikinti visus žydus be išimties – vyrus, moteris ir vaikus. 1941 m. rugpjūčio 13 d. buvo paskelbtos laikinosios direktyvos dėl elgesio su žydais, kuriomis vokiečių saugumo policija vadovavosi jau nuo 1941 m. liepos 27 d. Direktyvos nurodė, kad kaimiškos vietovės turėjo būti „išvalytos“ nuo žydų. Jie turėjo būti sutelkti miestuose arba didžiųjų miestų rajonuose, kur buvo steigiami getai. Žydams buvo uždrausta palikti getą. Sudargo kaime gyvenusiems žydams, likusiems valsčiuje po dalies jų išvežimo į Šakius, nebuvo lemta patekti į getą. Jie žuvo valsčiaus ribose.
Tą patį mėnesį buvo sudaromi likusių Sudarge gyvenusių žydų tautybės asmenų sąrašai, kuriuose pagal vardą ir pavardę buvo įvardinti 57 Sudargo kaimo žydai: 14 iš jų buvo vyriškos, 43 – moteriškos lyties asmenys. Šių žydų gimimo datos apima 1862–1938 m. laikotarpį. 1941 m. rugpjūčio 11 d. žydai, įrašyti į sąrašus, buvo sušaudyti Kidulių valsčiuje ties Pervaznikų kaimu. Archyviniai duomenys liudija, kad aukas sušaudė Kidulių policininkai ir baltaraiščiai, žudynes vykdė ir pagalbiniai policininkai iš Jurbarko.
Kidulių valsčiaus savivaldybės pareigūnai, policija surašinėjo žydų namuose likusį turtą. Turtas buvo suvežamas į tam tikras vietas valsčiuje. Okupacinė valdžia įsakė parduoti žydų turtą iš varžytinių, o pinigus ir sąrašus pristatyti vokiečiams į depozitą.
Remiantis archyvų duomenimis, vokiečių okupacijos Lietuvoje (1941–1944 m.) laikotarpiu galėjo žūti maždaug 77 žydai, gyvenę Šakių apskrities Kidulių valsčiaus Sudargo kaime. Iš 77 žydų maždaug 20 asmenų 1941 m. liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje buvo išvežti į Šakius ir netrukus sušaudyti Batiškių pamiškėje, ties Šakiais, 57 žydai 1941 m. rugpjūčio 11 d. sušaudyti ties Pervazninkų kaimu.
