Kad Sekminės, tai Sekminės – piemenėlių šventė. Kaip mes jos laukėme! Mokėmės dainelių, kurias seniai seniai ganydami gyvulius vaikai dainuodavo, šokome jų šokius, o mamos, tėčiai, dėdės ir tetos mums plojo.
Vaizdavome piemenukus, besivoliojančius po pievą. Turėjome ir karvutę, nors, deja, pririštą… Tokią ją po pievą ir ganėme… Ir kerdžius su mumis buvo, tikras – naginėmis apsiavęs ir dar su apivarais. Pančiu susijuosęs, su šiaudine kepure ant galvos, botagu rankoje. Sušaukė mus visus karvutės ganyti, pūsdamas švilpynę. Kiek jis žinojo mįslių, klausimų, juokų… Mes apvainikavome karvutę, o ji norėjo mūsų vainiką suėsti, tik nepasisekė jai…
Šeimininkės mus apdovanojo sūriu su medumi, „skruzdėlynu”, saldainiais. Džiaugėmės, kad mums žmonės plojo.
O kiek juokų buvo, kai du kerdžiaus parinkti stipruoliai atsiraitę rankoves laukė jėgų išbandymo užduoties, o jiems reikėjo tik… sugauti vištą. Suprakaitavo abu, bet laimėjo tas, kuris plonesnis ir greitesnis buvo. Dar daugiau juokų buvo, kai susirišę viena virve kovojo dvi futbolininkų komandos. Atrakcionų ir jėgų išbandymų buvo ir daugiau.
Ilgai dar skambėjo muzika ir dainos Veliuonos Antkalnės seniūnaitijoje. Šią šventę organizavo seniūnaitis dėdė Juozas, su mumis šoko ir dainavo vaikų darželio auklėtoja Irena, kerdžiumi pabuvo dėdė Valdas. Labai labai dėkojame šeimininkėms Barborai, Daliai, Vilmai, Vidai ir Loretai ne tik už sūrį ir saldumynus, bet ir už kiaušinienę, žemaitišką kastinį su bulvėmis ir šiupinį.
Andrius Ambrutis
Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinė mokykla, 5 klasė