„Tikiuosi, kad, įeidami į savo namus, tyrėjai emocijas palieka prie namų slenksčio. Taip ir aš darydavau – nusivalydavau batus ir viskas likdavo anapus“, – interviu portalui LRT.lt sako Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimų valdybos viršininkas Orlandas Butkus.
O. Butkus 25 metus tiria smurtinius rezonansinius nusikaltimus, tarp jų – seksualinės prievartos prieš vaikus atvejus. Pasak pareigūno, skaudžiausi tie atvejai, kai prieš vaiką smurtauja jo šeimos nariai.
„Iš tos aplinkos vaikas negali išeiti, negali kitur pasiguosti – jam šeima turėtų būti atrama, bet yra atvirkščiai – prieš jį vykdomas nusikaltimas“, – teigia O. Butkus.
SVARBIAUSIOS INTERVIU MINTYS
- O. Butkus 25 metus tiria smurtinius rezonansinius nusikaltimus, tarp jų – seksualinės prievartos prieš vaikus atvejus.
- Skaudžiausia, kai mažametis ar nepilnametis seksualinę prievartą patiria šeimoje.
- Pareigūnas tikisi kad, įeidami į savo namus, tyrėjai emocijas palieka prie namų slenksčio.
- Praktiškai visi seksualiniai nusikaltimai įvyksta artimoje aplinkoje.
- Neįmanoma išskirti seksualinio nusikaltėlio portreto.
- Fiksuojama daugiau seksualinio smurto prieš vaikus atvejų, bet taip yra dėl didesnio institucijų ir visuomenės dėmesio.
– Vaikams pagalbą teikiantys specialistai sako, kad vaikų išgyvenimai ir pasakojamos istorijos paprastai stipriai veikia emociškai ir psichologiškai. Jums, pareigūnams, tokie išgyvenimai tikriausiai taip pat nesvetimi.
– Taip, ir patys esame tėvai, turime vaikų. Žinome, kad vaikams reikalinga mūsų pagalba ir apsauga – tiek materialinė, tiek fizinė ir emocinė. Matome, kaip mūsų vaikai auga, kaip formuojasi jų asmenybės, stengiamės juos nukreipti, kad jie nebūtų pažeisti kitų blogybių.
Bet savo darbe matome, kas vyksta kitame pasaulyje – tame pasaulyje, kurį nagrinėjame ir kurį tiriame. Aišku, pabaigta ne viena byla – apsišarvuoji, užsidedi šarvą ir vėliau jau nebekreipi į emocijas dėmesio, o dirbi.
Orlandas Butkus / Asmeninio archyvo nuotr.
Bet būna tokių situacijų, kai tave paliečia, kai sureaguoji emociškai. Man asmeniškai skaudžiausia, kai mažametis ar nepilnametis seksualinę prievartą patiria artimoje aplinkoje – šeimoje. Iš tos aplinkos vaikas negali išeiti, negali kitur pasiguosti – jam šeima turėtų būti atrama, bet yra atvirkščiai – prieš jį vykdomas nusikaltimas.
Būna ir taip, kad, pavyzdžiui, tėvas prieš vaiką daro seksualinį nusikaltimą, vaikas kreipiasi į motiną, o ji nepatiki ar net nesigilina, vaiką atstumia. Tie nusikaltimai man skaudžiausi, į juos negaliu nereaguoti psichologiškai.
– Ar bėgant metams dirbti su tokiomis bylomis darosi lengviau?
– Dabar mano pareigos yra labiau administracinio pobūdžio, daugiau organizuoju darbą, bet su bylomis susipažįstu, skaitau, tiesiog visuose proceso veiksmuose daugiau dalyvauju nuotoliniu būdu.
Bėgant metams, užsiauginame šarvus ir storą odą, tada galbūt taip stipriai nereaguojame. Bet po vaiko ar liudytojų apklausų jaučiasi ir tyrėjų susijaudinimas – kartais kolegos nebegali išlaikyti ir pasidalija savo emocijomis su bendradarbiais. Tada psichologiškai lengviau.
Bėgantis vaikas / „Shutterstock“ nuotr.
– Pareigūnams, dirbantiems su tokiomis bylomis, reikia daug jautrumo, ypač bendraujant su vaikais – turi išgauti informaciją, bet neskaudinti vaiko dar labiau.
– Taip, bet apklausose dalyvauja ir psichologai. Kartais apklausos vykdomos dalyvaujant tik psichologui, o visi kiti proceso dalyviai apklausą stebi nuotoliu, bet yra tokių amžiaus grupių, kai ir patys atliekame apklausas.
Kiekvienas tyrėjas turi jam labiausiai priimtiną metodiką, kiekvienas galbūt kitaip prieina prie vaiko, kad įgautų jo pasitikėjimą, o vaikas papasakotų ir būtų nuoširdus. Tai emociškai sudėtinga.
– Bendraujate ne tik su nukentėjusiais vaikais, bet apklausiate ir tuos žmones, kurie padarė seksualinį nusikaltimą prieš vaiką. Tai taip pat turėtų būti sudėtinga – neleisti užvaldyti emocijoms, pykčiui, o išgauti informaciją.
– Kad ir koks būtų žmogus, turime išlaikyti savo neutralią poziciją, būti objektyvūs, bandyti aiškintis ir kalbėti su jais. Pavyksta. Viduje nekenčiame padarytų veiksmų, bet, kiek įmanoma, turime išlikti objektyvūs ir neutralūs.
Negalime per daug vadovautis emocijomis, nes tai trukdo tyrimui, o mes turime viską objektyviai ištirti. Tikiuosi, kad, įeidami į savo namus, tyrėjai emocijas palieka prie namų slenksčio. Taip ir aš darydavau – nusivalydavau batus ir viskas likdavo anapus.
Orlandas Butkus / Asmeninio archyvo nuotr.
– Pavykdavo neparsinešti į namus bylų?
– Turi pailsėti, kažkiek padeda kokia nors veikla – kas rankas merkia į žemę, kas turi ūkelį, užsiima sportu, turi kitą hobį, žvejoja. Aš užsiėmiau fotografija, ypač tuo metu, kai buvau arčiau šių įvykių, kai teko daugiau pačiam bendrauti su nukentėjusiais ir įtariamaisiais, priimti negatyvą ir bandyti aiškintis aplinkybes.
– Kiek laiko dirbate su tokiais nusikaltimais?
– Policijoje dirbu nuo 1991-ų metų, o šiame skyriuje, tiriančiame smurtinius rezonansinius nusikaltimus, dirbu nuo 1998-ųjų.
– Niekada nepagalvojote, kad galėtumėte dirbti kitoje srityje, kur būtų mažesnis emocinis krūvis?
– Kiekviename lauke yra savų minusų ir pliusų. Čia daugiau procesinio darbo, nuo pat pradžios dirbau tardytoju.
– Tikriausiai motyvuoja ir prasmės pojūtis?
– Prasmės jausmas yra, nes padedi nukentėjusiam, matai, kad žmonės lieka dėkingi, įgyji jų pasitikėjimą. Tai atperka neigiamas emocijas – jei darai gera, geru emocijos ir sugrįžta.
Mergaitė / Caleb Woods/ Unsplash nuotr.
Tas pats su įtariamaisiais – jei viską darai sąžiningai ir objektyviai, jie viską supranta. Būna, gatvėje susitinka, pasisveikina, paklausia, kaip gyveni. Nėra taip, kad įtariamieji jaustų didelių nuoskaudų – gal nepasitaikė, kad kažkas lietų pyktį. Gera darai, geru ir sugrįžta.
– Minėjote, kad sunkiausia tada, kai seksualiniai nusikaltimai vyksta artimoje aplinkoje – šeimoje. Visgi išskiriama, kad daugiausiai seksualinio smurto atvejų ir būna vaikui artimoje aplinkoje – kai smurtauja tėvai ar giminaičiai, kartais – draugai.
– Jei artima aplinka vadinsime ne tik šeimą ir kalbėsime apie giminaičius, draugus, tai taip, beveik visi seksualiniai nusikaltimai įvyksta artimoje aplinkoje – nėra taip, kad vaikas dažniausiai užpuolamas kur nors parke.
– Tad vaikai pažeidžiamiausi toje aplinkoje, kuri jiems turėtų būti saugiausia?
– Galbūt ir patys įtariamieji aukas lengviau susiranda artimoje aplinkoje nei kažkur gatvėje. Aišku, tie nusikaltimai dažniau įvyksta pažeidžiamose šeimose, o nusikaltėliai auką atranda artimoje aplinkoje.
– Pastaruoju metu kaip galima pagalbos priemonė vis įvardijama seksualinių nusikaltėlių registras. Tačiau kalbame, kad vis dėlto daugiausiai tokio smurto atvejų vyksta artimoje aplinkoje – jūsų akimis, ar registras ką nors pakeistų?
– Pakeistų. Yra įvairių jaunimo užimtumo ar globos centrų, kuriuose dirba ne tik tos srities specialistai, bet ateina ir savanoriai. Nežinau, kaip įstatymas atrodys, kaip teisėkūros specialistai jį sukurs, bet galėtų būti bent jau įpareigojimas tikrinti su vaikais dirbančių žmonių praeitį.
Tai didelė rizika. Tokie asmenys patys ieškosi tokios aplinkos – ieškosi ne krūmų, ne medžių ar parkų, o ieškosi tokių vietų, kuriose yra vaikų, kur jie galėtų išsirinkti labiausiai pažeidžiamą vaiką, bandyti jį palenkti.
Orlandas Butkus / Asmeninio archyvo nuotr.
Aišku, yra Įtariamųjų ir kaltinamųjų duomenų bazė, bet sveikinu įpareigojimus darbdaviams tikrinti darbuotojų praeitį. Tai būtų prevencijos dalelytė, kad į tas aplinkas, ypač ten, kur yra pažeidžiamų vaikų, seksualiniai nusikaltėliai neturėtų jokių galimybių patekti, kad jie negalėtų turėti jokio kontakto su vaikais.
– Teoriškai tas reikalavimas tikrinti yra, bet ir vidaus reikalų ministrė yra pripažinusi, kad ne visada darbovietės laikosi tokio reikalavimo. Vienoje Alytaus mokykloje buvo atvejis, kai žmogus buvo teisiamas už seksualinį nusikaltimą, bet visi procesai prasidėjo jam jau kurį laiką dirbant mokykloje. Mokykla tarsi buvo informuota, bet mokytojas toliau dirbo su vaikais. Kiek veikia asmenų praeities tikrinimas?
– Kalbate apie vieną globėjų šeimą.
– Taip, ta šeimyna buvo išardyta, o teismai pasibaigė padedant vaiko teisėms. Aišku, ten buvo paprasčiau – iš globėjų šeimynos buvo išvežti vaikai. Kai yra darbiniai santykiai, kitaip. Bet negalime nuleisti rankų – jei žmogus linkęs daryti tokius nusikaltimus, jis jokiu būdu negalėtų dirbti su vaikais.
Mergaitė (asociatyvi nuotr.) / „Pexels“ nuotr.
– Jei, kaip sakote, žmogus linkęs daryti tokius nusikaltimus, jis ieškos tos aplinkos, vis tiek kels grėsmę?
– Gal iki tol, kol nebuvo pagautas, jis nesislapstė, o dabar, jei registras rodytų informaciją apie jį, jis gali slapstytis, maskuotis. Tada sunkiau sužinoti, ar jis toliau vykdo tokias nusikalstamas veikas. Galbūt seksualinius nusikaltimus jis darys labiau įsislaptinęs, bet jis jau būtų įvardintas kaip rizikos asmuo, kurio atžvilgiu ir būtų prevencija.
– Vis kalbama apie seksualinio nusikaltėlio portretą, bandome išskirti, koks žmogus gali daryti tokius nusikaltimus ar paprastai juos daro – kalbame apie žmogaus lytį, išsilavinimą… Remiantis jūsų darbo patirtimi, ar jūs, tiek metų pradirbęs šioje srityje, galėtumėte nupiešti seksualinio nusikaltėlio prieš vaikus portretą, ar vis dėlto kelių tokių charakteristikų nėra?
– Tai gal labiau klausimas psichologams, bet nežinau, ar tai įmanoma. Artimoje aplinkoje gali būti tėvas, patėvis, brolis… Gal dažniau tokių atvejų būna riziką patiriančiose šeimose, kai mažesnis tėvų išsilavinimas. Bet seksualiai smurtauja ir draugai, pažįstami, giminaičiai.
Tas įtariamųjų ratas būna platus – tokį nusikaltimą prieš bendraamžius gali įvykdyti nepilnametis, bet gali seksualiai smurtauti ir senyvo amžiaus žmogus. Tai būna ir sutrikimas, per daug seksualizuotas nepasitenkinimas, auklėjimas ar liga.
Gali būti daug veiksnių, bet tikriausiai neįmanoma išskirti, kad būtų kažkoks seksualinio nusikaltėlio portretas. Portretas greičiausiai toks – vyras.
Vyras / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
– O susiduriate su atvejais, kai žmogus vaikystėje pats patyrė seksualinį smurtą, o vėliau tarsi atkartoja tai, kas buvo padaryta jam, smurtauja prieš kitus?
– Yra buvę, kai žmogus šeimoje nukentėjo nuo tėvo ar nuo motinos. Kiek galima, renkame charakterizuojančią informaciją, bet gali būti daug veiksnių – tiek vaikystės traumos, tiek vėliau alkoholio vartojimas, labai didelę įtaką daro internetas.
– Kalbate apie seksualizuotą, seksualinio turinio informaciją, kuri gali paveikti?
– Taip, galbūt, bet priežastis sudėtinga pasakyti. Internetinė sklaida – viena iš priežasčių, kodėl registruojame daugiau seksualinių nusikaltimų prieš vaikus.
– Pakalbėkime apie interneto įtaką – ar seksualiniai nusikaltimai persikelia į internetinę erdvę, ar juos lengviau pastebėti, pavyzdžiui, pornografijos turinį?
– Nusikaltimai vyksta daugiausiai artimoje aplinkoje, bet yra atvejų, kai įvyksta nekontaktiniai tvirkinamieji veiksmai, netgi pereinantys į sukčiavimą, kai paprašoma nusifotografuoti ir pradedama šantažuoti.
Prievarta / Kristina Tripkovic / Unsplash.com nuotr.
Yra tokia asmenų grupė, kuri landžioja į jaunimo socialines grupes, prisistato visai kitu asmeniu, jaunuoliu ar jaunuole, bando susirasti ir tvirkina mažamečius bei nepilnamečius. Žmonėms, įtariamiems padarius seksualinius nusikaltimus, internetas daro kažkiek įtakos, bet svarbi ir jo aplinka – jam internetas vėliau tik padeda, jis ten ieškosi informacijos.
– O kaip informacija apie seksualinius nusikaltimus prieš vaikus paprastai pasiekia jus? Pasakojote, kad kartais mama ar tėtis slepia nusikaltimą, žino, kad taip vyksta, bet vaiką nutildo ar nenori patikėti, bando dangstyti, kad tai neišeitų į viešumą, neprasidėtų ikiteisminiai procesai.
– Padaugėjo fiksuojamų seksualinių nusikaltimų prieš vaikus – manau, taip yra ir dėl to, kad susikūrė daugiau Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigybių, dirba socialiniai darbuotojai. Į šiuos nusikaltimus jau kitaip žiūrima – kreipiamas dėmesys į kiekvieną smulkią dalelytę, į kiekvieną įtarimą – iš dalies dėl to ikiteisminių tyrimų pradedama daugiau.
Ikiteisminį procesą pradedame vykdyti dėl menkiausio įtarimo – be jo informacijos nepatikrinsi. Kartais atrodo nekalta informacija, bet būna, kad kažkas išsirutulioja. Manęs kartais klausia – kas nutiko, kad nusikaltimų padaugėjo.
Iš dalies taip atrodo dėl to, kad į pirminę informaciją apie šiuos nusikaltimus šiais laikais labai kruopščiai ir atsakingai žiūrima, prie to prisideda ne tik vyriausybinės, bet ir nevyriausybinės organizacijos, vaikų globos namai, įvairūs vaikų centrai, teikiantys socialines psichologines paslaugas šeimoms. Tada pradedame ikiteisminį tyrimą, bet būna tokių bylų, kai vaikas net neapklausiamas.
Vaikas (asociatyvi nuotr.) / „Pexels“ nuotr.
– Tokiais atvejais viskas ir taip aišku?
– Taip yra tada, kai viskas aišku, kad netraumuotume vaiko. Aišku, reikia turėti daugiau įrodymų, kad net nereikėtų apklausti. Ta praktika labai gera, bet tai galima taikyti retai, kai yra pakankamai įrodymų.
– Kalbėdamas paminėjote, kad aktyviau reaguojama į smulkias detales, aktyviau tikrinama informacija. Visgi po kelių rezonansinių įvykių žmonės iš tiesų baiminasi ir klausia: „Kas nutiko, kodėl taip išaugo seksualinių nusikaltėlių prieš vaikus skaičius?“ Nėra taip, kad visuomenėje kažkas pasikeitė, tiesiog aktyviau tikrinama?
– Taip, aktyviau reaguoja ir visuomenė, ir institucijos. Tarp jų atsirado pasitikėjimas. Yra buvę keletas bylų, kai žmonės kreipėsi tik po daug metų, net po šešerių ar dešimties metų nuo to, kai buvo padarytas nusikaltimas, ir bylos sėkmingai pasiekė teismą.
Tai rodo, kad įvairių atvejų buvo ir anksčiau, bet gal tai buvo norma, kai niekas nereaguodavo. Kažkada girdėdavome, kad negalime vaiko fiziškai bausti, o mums tai atrodė keista. Dabar tai – norma.
– Keičiasi ir visuomenė?
– Taip, keičiasi visuomenė, laikui bėgant pasieksime tą lygį, kai ir seksualinių nusikaltimų bus mažiau. Sumažėjo ir nužudymų skaičius – atsirado Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, veikia prevencija.
Labai didelė prevencijos reikšmė, o įstatymas dėl asmens praeities tikrinimo taip pat būtų prevencija. Tai kažkiek padėtų – tie žmonės neitų darbintis, nes žinotų, kad juos gali patikrinti – net nebandytų.
Policija / E. Blaževič / LRT nuotr.
– O kiek padėtų darbas su žmonėmis, kurie turi minčių apie tokius nusikaltimus? Kartais akcentuojama, kad žmonės neturi kur kreiptis pagalbos, baiminasi teisminių procesų, o medikų ar psichologų konsultacijos neprieinamos. Kai kuriose kitose šalyse tokia praktika veikia. Ar, jūsų manymu, tokia prevencija būtų naudinga?
– Bet kokia prevencija padėtų. Paprasčiausias žinios skleidimas, kad tai negerai, kad taip negalima ir baudžiama, taip pat yra prevencija.
– Neretai vaiko patirtą seksualinę prievartą stengiamasi užmaskuoti, o vaiku manipuliuoti, jį įbauginti, kad jis nepasakotų apie patirtus išgyvenimus. Tai tikriausiai taip pat sunkina jūsų darbą, kai vaiku dar ir manipuliuojama?
– Taip, tai vyksta realiai su visais nusikaltimais – pasakoma nesikreipti pagalbos, grasinama, įbauginama. Tai dažnas atvejis. Atskiriame nukentėjusįjį nuo įtariamojo, sukuriame jam normalią aplinką.
Būna ir taip, kad motinos slepia nusikaltimus – mamos ne kartą patrauktos baudžiamojon atsakomybėn už savo pareigos nevykdymą, bylos atiduotos į teismą. Būna, kad iš tos aplinkos vaikas laikinai paimamas, su juo dirba psichologai, padeda jam grįžti į normalią būseną.
Pareigūnams padeda psichologai – dažnai būna taip, kad pareigūnai negali klausinėti vaiko, mes neturime tokios patirties, kokią turi psichologai. Jie atlieka savo darbą, mes – savo. Kiekvienas esame savo srities specialistai. Vėliau sprendžiama, kur vaikas gyvens – kiekvienu atveju žiūrima skirtingai, bet iš karto vaikui kuriama nepavojinga aplinka.
