Šią savaitę prieš 76-erius metus, 1948 m. gegužės 22-27 dienomis, sovietinių okupantų įvykdytas pats didžiausias lietuvių trėmimas į Sibirą. Tomis dienomis į tolimiausius Rusijos Krasnojarsko krašto Irkutsko srities užkampius ir vadinamąją Buriatijos-Mongolijos autonominę tarybų socialistinę respubliką ištremta daugiau kaip 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Vien iš Jurbarko valsčiaus tomis dienomis ištremti 692 lietuviai.
Išvarymas iš nuosavų namų
Ir tai tik per vieną kelių dienų trėmimą kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“). Šiam trėmimui okupacinė valdžia iš anksto ir kruopščiai ruošėsi – numatomi maršrutai, rengiami geležinkelio sąstatai ir vagonai, iš Ukrainos ir Baltarusijos atvežta papildomi karių ir transporto priemonių. Taip operacijai įvykdyti sutelkta daugiau kaip 41 tūkstantis kareivių, karininkų ir sovietinei okupacijai pritariančiųjų – vietinių stribų, partinių ir tarybinių aktyvistų.
Vietose, laikant griežta paslaptimi, sudarinėjami tremiamųjų sąrašai, sudaromos tiesiogiai konkrečių gyventojų suėmimus vykdysiančios grupės, kurios paprastai būdavo vietinis sovietinis aktyvistas – komunistas ar komjaunuolis, karininkas, keletas vietinių stribų ir kareivių.
Paprastai tremiamos šeimos namus jie apsupdavo naktį, tikintis, kad visi bus namie, o pačią operaciją lengviau nuslėpti nuo aplinkinių gyventojų akių. Visiems įsakoma pasiimti maisto ir susidėti būtiniausius daiktus. Tam paprastai duodama nuo keliasdešimt minučių iki valandos, kol atvykdavo sunkvežimis arba vežimas.
O neretai ir paties valstiečio arkliai išvedami iš tvarto ir kinkomi į ūkininko vežimą. Pasipriešinus, grėsė sumušimas ar net sušaudymas.
Visus straipsnius skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
