„Ne teisinė sistema paverčia tokias mamas „pagrobėjomis“, bet jos pačios, nebūdamos gerai susipažinusiomis su teisės aktais, pastato save į tokią „pagrobėjų“ poziciją“, – LRT.lt sakė advokatė Kristina Pranevičienė, paklausta, kodėl užsienio šalyse gyvenusios moterys, palikusios vyrus ir su vaikais parvykusios į tėvynę, vėliau teismų yra verčiamos vaikus sugrąžinti. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė paaiškino, kad vaiko globos klausimai nagrinėjami toje šalyje, kurioje jis gimė ar augo. Anot jos, kartais sprendimas išvykti priimamas vadovaujantis emocijomis ir neapgalvotai, o pasekmės – itin skaudžios.
Rugpjūčio pradžioje Kauno policija paskelbė su 3-mete dukra dingusios Ingos Salos paiešką. Tikėtina, kad motina pasislėpė, nenorėdama vykdyti teismo sprendimo, kuriame numatyta, kad dukra turi gyventi Italijoje, kur gyvena ir jos tėvas bei anksčiau nuo mamos atskirtas sūnus. Apie šią bei panašias lietuvių moterų istorijas LRT.lt kalbėjosi su ekspertais.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė LRT.lt teigė, kad šiame kontekste Lietuva nėra išskirtinė, panašių istorijų pasitaiko ir svetur. Jaunos šeimos, pasirinkdamos, kurioje šalyje įsikurs, nusprendžia ir vaikų kilmės šalį, kurioje skyrybų atveju nagrinėjamos bylos dėl vaikų pasidalijimo. Svarbiausias – ne tėvų pilietybės, o vaikų kilmės, aplinkos, kurioje augo, klausimas, todėl Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nuostatos taikomos ir tada, kai dviejų lietuvių šeima gyvena užsienio šalyje, tačiau vienas iš jų savavališkai parsiveža vaiką į savo tėvynę.
Panašiai yra ir kalbant apie Lietuvoje gyvenančias šeimas, juk visiems žinoma, kad be abiejų tėvų sutikimo nepilnamečio negalima išsivežti į užsienį, teigė ji.
„Man iš tikrųjų labai gaila kiekvienos moters tokioje situacijoje, joms labai sunku vėliau kovoti dėl teisės auginti savo vaikus arba bendravimo tvarkos, nes jos yra priverstos bylinėtis toje valstybėje, kurioje gyveno“, – kalbėjo ji, pridūrusi, kad tokiais atvejais būtina išmanyti svečios šalies teisinę sistemą, turėti pinigų teisininkams, mokėti kalbą, o jeigu moteris gyveno priklausoma nuo vyro ryšių ar finansų, apginti savo interesus gali būti sunku.
Edita Žiobienė / E. Blaževič / LRT nuotr.
Vis dėlto, pasak jos, neretai sprendimas su vaiku sugrįžti į Lietuvą priimamas konflikto įkarštyje, vadovaujamasi emocijomis, viliamasi, kad klausimą išspręsti padės Lietuvos teismai, tačiau kitai pusei užtenka vos pranešti apie neteisėtą vaiko išvežimą iš šalies ir veiksmų imasi teisėsauga.
„Labai dažnai girdime niuansus, atseit teismai palaiko savo piliečius. Sunku pasakyti, bet vaikų gyvenamosios vietos nustatymo metu matuojamos tėvų galimybės, ryšys su vaikais, [todėl] tikėtina, kad tie tėčiai gana neprastai ir atrodo toje situacijoje, net nekalbant apie šališkumą. Labai skaudžios tos situacijos ir sunkios bylos“, – teigė E. Žiobienė.
VVTAĮT STATISTIKA
- 2022 m. gauti 25 prašymai dėl 35 vaikų neteisėto išvežimo iš Lietuvos, grąžinta 13. Gauta 13 prašymų dėl 21 vaiko neteisėto išvežimo iš kitų šalių į Lietuvą, grąžinta – 10.
- 2021 m. gauti 29 prašymai dėl 38 vaikų neteisėto išvežimo iš Lietuvos, grąžinta 18. Gauta 16 prašymų dėl 20 vaikų neteisėto išvežimo iš kitų šalių į Lietuvą, grąžinta – 9.
- 2020 m. gauta 20 prašymų dėl 26 vaikų neteisėto išvežimo iš Lietuvos, grąžinta 13. Gauta 18 prašymų dėl 22 vaikų neteisėto išvežimo iš kitų šalių į Lietuvą, grąžinta – 6.
*Vaiko teisių gynėjai kaupia visų gautų prašymų statistiką, tačiau ne visi atvejai atsiduria teisme. Kai kurie prašymai išsisprendžia tėvams susitarus ir nebereikalaujant sugrąžinti vaikus, kai kurie – prašymą pateikusiam asmeniui atsisakius savo reikalavimo grąžinti vaikus arba vaiką išvežusiam asmeniui sugrąžinus vaiką geranoriškai, arba asmeniui, siekiančiam vaiko sugrąžinimo, nesikreipus į teismą dėl vaiko sugrąžinimo, pažymi VVTAĮT. Dėl to nurodytas grąžintų vaikų skaičius neatspindi gautų prašymų išnagrinėjimo baigties priimant teismo sprendimą dėl vaikų sugrąžinimo, t. y. nereiškia, kad dėl likusių vaikų buvo priimti teismo sprendimai negrąžinti jų į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybes, nurodė tarnyba.
Apie patirtą smurtą būtina laiku pranešti
Kontrolierė taip pat atkreipė dėmesį, kad susidūrus su smurtu šeimoje būtina pranešti teisėsaugai ar moterų teises ginančioms organizacijoms, nes vėliau, teisme sprendžiant vaiko likimą, šį faktą įrodyti būna sunku.
„Yra buvusi viena istorija, kai moteris buvo apgyvendinta krizių centre, tai irgi byloje yra tam tikras įrodymas, kad buvo nesaugu šeimoje“, – pavyzdį pateikė E. Žiobienė.
Kontrolierė pastebėjo, kad neretai teismas nurodo vaiką ne perduoti užsienyje gyvenančiam tėvui, o sugrąžinti į kilmės šalį. Kitaip tariant, verčia mamą sugrįžti ir ten spręsti teisinius klausimus.
„Mums, kaip Lietuvos atstovams, atrodo, kad tie vaikai yra Lietuvos piliečiai savaime, bet toje valstybėje yra sprendžiama labai panašiai – jie yra ir kitos valstybės piliečiai“, – pridūrė ji.
Rugpjūčio 8 dieną Lietuvos moterų lobistinė organizacija kreipėsi į aukščiausius šalies politikus bei institucijas, prašydama atnaujinti I. Salos bylos nagrinėjimą. E. Žiobienė LRT.lt paaiškino, kad kontrolierius tiria visus vaiko teisių pažeidimus Lietuvoje, todėl šiuo metu svarbiausia surasti dingusią mergaitę bei jos mamą.
„Nė viena išvardinta pareigybė [viešo kreipimosi adresatai] negalėtų pasakyti, kad galima nesilaikyti Italijos teismo sprendimų ar kad jie negalioja. Iš esmės visiems belieka pasakyti, kad galimas tik teisinis kelias tokiems ginčams spręsti“, – teigė ji.
Pašnekovė taip pat priminė prieš beveik 20 metų nuskambėjusią lietuvės Ingos Rinau bei vokiečio Michaelio Rinau istoriją. 2006-ųjų vasarą moteris su dukra grįžo į Lietuvą atostogauti, tačiau vaiko į Vokietiją taip ir negrąžino. Šios šalies teismas globą paskyrė tėvui, bet I. Rinau sprendimo nevykdė, pradėtas bylinėjimasis ir Lietuvos teismuose. Galiausiai 2008 metais tėvas išsivežė dukrą, o vėliau kreipėsi ir į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Pastarasis M. Rinau priteisė 30 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo ir nurodė Lietuvai padengti 93 tūkst. 230 eurų bylinėjimosi išlaidų bei nurodė, kad Lietuvos pareigūnai, įskaitant politikus, vaiko teisių pareigūnus ir prokurorus, neužtikrino teisingo sprendimų priėmimo.
Vaikai / Shutterstock nuotr.
Advokatė: ne teisinė sistema, o pačios mamos pastato save į „pagrobėjo“ poziciją
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorė, advokatų kontoros AMLEX advokatė dr. Kristina Pranevičienė LRT.lt paaiškino, kad vaiko grobimo sąvoka pagal 1980 m. Hagos konvenciją skiriasi nuo vaiko grobimo sąvokos baudžiamosios teisės prasme. Remiantis konvencija, grobimu laikomas neteisėtas vaiko išvežimas iš kilmės valstybės – nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos. Konvencija įtvirtina ir neteisėto vaiko laikymo kitoje valstybėje sąvoką. Tai tokie atvejai, paaiškino advokatė, kai vaikas išvežamas abiejų tėvų sutikimu, tačiau vizitas užtrunka ilgiau nei sutarta.
Abiem atvejais vienas iš tėvų, kurio teisės bendrauti su vaiku pažeistos, gali kreiptis į šalies, kurioje vaikas faktiškai yra, teismus ir prašyti jį sugrąžinti. Advokatė pabrėžė, kad neteisėtai išvežus (pagrobus) vaiką ar neteisėtai jį laikant kitoje šalyje, dažniausiai pažeidžiamos ir jo teisės tiesiogiai bendrauti su kitu iš tėvų, pažeidžiami šeimos ryšiai. Griežtomis konvencijos nuostatomis siekiama užkirsti kelią ir vaiko, ir tėvų teisių pažeidimams, apibendrino ji.
Nebūdamos gerai susipažinusiomis su teisės aktais, pastato save į tokią „pagrobėjų“ poziciją.
K. Pranevičienė
„Manau, kad ne teisinė sistema paverčia tokias mamas „pagrobėjomis“, bet jos pačios, nebūdamos gerai susipažinusiomis su teisės aktais, pastato save į tokią „pagrobėjų“ poziciją. Kai tėvas kreipiasi į teismą dėl pagrobto vaiko grąžinimo, beveik nelieka galimybės įrodyti, kad neteisėto vaiko išvežimo ar neteisėto vaiko laikymo nebuvo. Tada jau kyla klausimas, ar galima tokį neteisėtą išvežimą ar laikymą pateisinti 1980 m. Hagos konvencijoje numatytomis išimtimis, kurias taikant gali būti atsisakyta grąžinti vaiką į jo kilmės valstybę.
Taip pat noriu pabrėžti, kad kilmės valstybės nereikėtų suprasti kaip būtinai tos, kurios tautybę turi vaikas ar iš kur jis yra kilęs. Kalbame būtent apie paskutinę nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, kurioje vaikas gyveno iki jo išvežimo. Kaip antai vienoje iš praėjusio mėnesio bylų Vilniaus apygardos teismas nurodė grąžinti du vaikus į Sakartvelą tėvui ir netaikė numatytų išimčių“, – kalbėjo K. Pranevičienė.
Kristina Pranevičienė / E. Bartulio nuotr.
Kritika Lietuvos teismams: ne visada įsigilina į situaciją
LRT.lt kalbinta advokatė kelia klausimą, ar tikrai teismai padaro viską, kad įsitikintų, jog nėra rimtų priežasčių atsisakyti vaiką grąžinti į kilmės valstybę. Tokiose bylose sprendimą numatyta priimti ypač greitai – ne vėliau kaip per šešias savaites nuo kreipimosi. Vis dėlto, anot jos, kaip rodo EŽTT jurisprudencija, teismui turėtų būti ne tiek svarbu aklai paisyti to termino, kiek tinkamai įvertinti visos šeimos padėtį ir atsižvelgti į vaiko interesus.
Lietuvos teismams šioje vietoje, ko gero, yra kur pasitempti.
K. Pranevičienė
„Lietuvos teismams šioje vietoje, ko gero, yra kur pasitempti, kadangi vis dar yra bylų, kuriose teismai atmeta prašymus apklausti apie tikrąją šeimos padėtį žinančius liudytojus, atsisako priimti į bylą reikšmingus įrodymus, išklausyti vaikų nuomonę (nors vaiko nuomonės išklausymas yra ypač reikšmingas tokiose bylose ir tai numato net pati 1980 m. Hagos konvencija). Taip pat, mano galva, kartais nepagrįstai atsisakoma skirti vaikų psichologinę (psichiatrinę) ekspertizę, kad būtų tinkamai specialistų įvertinta, ar vaikas toje valstybėje, iš kurios buvo atvežtas į Lietuvą, nebuvo traumuojamas. Natūralu, kad tokie paskubomis priimti teismų sprendimai, išsamus situacijos neištyrimas, vėliau visuomenėje sulaukia aštrios kritikos ir kyla pasipiktinimas visa teismų sistema“, – sakė K. Pranevičienė.
Emociškai sudėtingose bylose visuomenė dažnai stoja į motinų pusę, ypač kai tėvas linkęs smurtauti prieš vaiką. Vis dėlto, pastebėjo LRT.lt pašnekovė, tai suprasdamos kai kurios moterys nepagrįstai piešia smurtaujančio tėvo paveikslą.
Tėvystė / E. Blaževič/LRT nuotr.
„Praktinės situacijos kartais parodo ir tai, jog mamos yra linkusios gudrauti, bandydamos vaiko tėvą parodyti kaip smurtautoją, išgalvodamos faktus ar tiesiog sutirštindamos spalvas, nesant pakankamai rimtų tai pagrindžiančių įrodymų. Tokios situacijos taip pat neatitinka nei teisingumo, nei proporcingumo principo, todėl siekiant jų išvengti, teismai turėtų ypač atidžiai vertinti visus byloje esančius įrodymus, leisti šalims pateikti jų pakankamai, kad būtų įsitikinta, kad vienoks ar kitoks sprendimas bus teisingas ir motyvuotas“, – paaiškino ji.
K. Pranevičienės teigimu, įsiteisėję teismų sprendimai privalo būti vykdomi, priešingu atveju kyla grėsmė pačiai teisinei valstybei. Kai žmonės ima nepaisyti įsiteisėjusių teismų sprendimų, kalbėjo ji, gali būti keliamas retorinis klausimas – ar tokie teismų sprendimai teisingi teisingumo ir moralės požiūriu, ar jie tik teisėti, priimti pagal įstatymo raidę.
„Mano manymu, teisė ir teisingumas turi eiti koja kojon, tik tada teismai įgaus visuomenės pasitikėjimą ir bus mažiau nepatenkintų (nes nepatenkintų visada bus) priimamais sprendimais“, – sakė ji.
Smurto faktas vertinamas, tačiau įrodyti – itin sunku
Rugpjūčio 8 dieną Seime vykusioje diskusijoje kalbėta, esą Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų numato, jog vaikų išvežimas iš šalies be tėvo žinios prilyginamas pagrobimui, tačiau apie 75 proc. tokių bylų iškelta moterims, kurios patyrė smurtą ir į tėvynes sugrįžo tikėdamosi sulaukti apsaugos bei pagalbos. Seimo narė Morgana Danielė sakė, kad teismai vengia nagrinėti smurto atvejus kaip priežastį nevykdyti konvencijos nuostatos grąžinti vaikus tėvui.
Žmonės linkę palaikyti nuo smurto nukentėjusį asmenį, ką parodo ir Ingos Salos istorija.
K. Pranevičienė
„Smurto faktas privalo būti vertinamas ir, mano nuomone, yra vertinamas. Tačiau neturiu galimybės tiksliai atsakyti, ar visais atvejais įvertinamas pakankamai ir ar priimami teisingi sprendimai, nes visų atvejų nežinau. Pirmiausia, kyla klausimas, koks tai smurtas – fizinis ar psichologinis. Taip pat – prieš ką jis naudojamas – ar prieš moterį / vyrą, ar prieš vaikus. 1980 m. Hagos konvencija smurtiniais atvejais leidžia pateisinti vaiko negrąžinimą tik tada, jeigu yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichologinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Ne mamai, bet vaikui. Tai štai teismui tenka nelengvas uždavinys įvertinti, ar tokia rizika egzistuoja“, – sakė ji.
Advokatė pabrėžė, kad įrodyti psichologinį smurtą sudėtinga, o ką jau kalbėti apie bandymus įtikinti teismą, kad kasdien matomas smurtas prieš vieną iš tėvų – fizinis ar psichologinis – žaloja vaiką.
„Manau, kad būtent todėl tokios bylos sulaukia didelio rezonanso ir milžiniško visuomenės pasipiktinimo, žmonės linkę palaikyti nuo smurto nukentėjusį asmenį, ką parodo ir Ingos Salos istorija. Tiesa, čia jau tikriausiai reiktų kelti klausimą ne apie Lietuvos, bet apie Italijos teismų darbą. Jeigu yra priimtas sprendimas nustatyti vos trejų metukų mergaitės gyvenamąją vietą su tėvu Italijoje, tam turėtų būti kokie nors argumentai. Galbūt mama neturėjo profesionalaus atstovo Italijoje, kuris tinkamai jai atstovautų, galbūt net nebuvo išreikštas prieštaravimas dėl tokio tėvo reikalavimo, o galbūt įrodymų visuma lėmė, kad buvo priimtas būtent toks sprendimas? Atsakymų į šiuos klausimus negaliu pateikti, kadangi nesu susipažinusi su šia byla“, – su dukra dingusios I. Salos istoriją komentavo advokatė.
1980 M. HAGOS KONVENCIJOJE NUMATYTOS IŠIMTYS
- Asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas.
- Yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
- Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
- Svarstydamos šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes, teismo ir administracinės institucijos privalo atsižvelgti į informaciją apie vaiko socialinę kilmę ir padėtį, kurią pateikia vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinė įstaiga ar kita kompetentinga institucija.
K. Pranevičienė LRT.lt paaiškino, kad paprastai klausimus dėl vaiko grąžinimo sprendžia tos šalies, kurioje jis įprastai gyveno, teismai. Pavyzdžiui, jeigu teismas Lietuvoje nurodo grąžinti vaiką į jo gyvenamąją vietą Italijoje, tai šios valstybės teismai ir turės jurisdikciją nagrinėti bylą.
„Tėvų asmeniniai interesai negali būti iškeliami aukščiau jų vaikų interesų, reikia pasiekti tinkamą pusiausvyrą, į svarbiausią vietą iškeliant vaiko interesus. <…> Kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams“, – pabrėžė ji.
Vaikai / Pexels nuotr.
Teismo sprendimai nėra nepajudinami
Paprašyta pakomentuoti I. Salos istoriją, advokatė atkreipė dėmesį, kad sprendimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nėra nepajudinami. Anot jos, pasikeitus situacijai, sveikatos būklei, materialiniai padėčiai, vaiko poreikiams ar atsiradus naujoms reikšmingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, vaikui kategoriškai atsisakant gyventi su vienu iš tėvų ir esant tokio amžiaus, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę, sprendimai gali būti peržiūrimi ir keičiami.
„Lietuvos Respublikos įstatymai neužkerta kelio kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti nustatytą vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą. Esminis klausimas – ką tokiu atveju nuspręstų teismas. Pirmiausia teismas turėtų atsakyti į klausimą, ar byla teisminga Lietuvos teismui, o jei taip – byla gali būti nagrinėjama iš esmės ir sprendžiama, ar prašymas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo yra pagrįstas. Nesu susipažinusi I. Salos atveju, todėl šio konkretaus atveju pakomentuoti negaliu, tai priklauso nuo daugybės reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių“, – sakė ji.
Kartais pabėgimas į savo gimtinę atrodo kaip geriausia išeitis, bet, kaip rodo praktika, neretai tai tampa pačia blogiausia išeitimi.
K. Pranevičienė
LRT.lt paklausta, ką galėtų patarti moterims, atsidūrusioms panašioje situacijoje, advokatė antrino E. Žiobienei. Svarbiausia, anot jos, susidūrus su smurtu kreiptis į teisėsaugos institucijas ir pirmiausia mėginti išspręsti ginčą gyvenamosios vietos valstybėje.
„Kartais pabėgimas į savo gimtinę atrodo kaip geriausia išeitis, bet, kaip rodo praktika, neretai tai tampa pačia blogiausia išeitimi, kai žmogus, įspraustas į kampą priimtų jam nepalankių įsiteisėjusių teismų sprendimų, nemato kitos išeities kaip tik slėptis. Suprantu, kad nėra lengva svetimoje šalyje pradėti teisinį procesą dėl vaiko globos, tačiau nuo to reikėtų pradėti, jeigu ten yra nuolatinė šeimos gyvenamoji vieta. Neteisėtas vaiko išvežimas ar neteisėtas jo laikymas neturėtų tapti „saugiu uostu“ savo kilmės valstybėje ir būtent dėl to 1980 m. Hagos konvencija jau taikoma daugybę metų, šiuo metu yra 103 susitariančios valstybės, kurios yra šią konvenciją ratifikavusios ar prie jos prisijungusios“, – sakė ji.
