Sesutės Eglė ir Kristė Blažiūnaitės bei sesė ir brolis Indrė ir Marius Jasiūnai – skulptoriaus Vinco Grybo provaikaičiai. Prosenelio memorialiniame muziejuje Jurbarke jie jaučiasi kaip namie, o šį rudenį lygiai su kitais, vyresniais, Grybų giminės palikuoniais jie ruošėsi skulptoriaus 125-ųjų gimimo metinių minėjimui ir dalyvavo visuose renginiuose.
Apie garsųjį savo prosenelį vaikai nemažai žinojo nuo mažų dienų, nes, galima sakyti, augo muziejuje – Indrė ir Marius gyvena visai šalia, o klaipėdiečių Eglės ir Kristės visi savaitgaliai ir atostogos – Jurbarke, Grybų namuose. Čia svenčiami gimtadieniai, Naujieji Metai, rengiami karnavalai. Į muziejų atbėgdavo ne tik pažaisti, nors, pasak Mariaus, žaidimams čia ne pati geriausia vieta, nes negalima bėgioti ir triukšmauti. Jie žino viską, kas muziejuje vyksta.
Skulptoriaus provaikaičiai nuo mažens sekiodavo iš paskos savo tetą dailininkę Rasą Grybaitę, kai ši vesdavo turistams ekskursijas. Mažiausioji, Kristė, užduodavo klausimų, o spalio 2 d. ir patys vedė ekskursijas. Tiesa, tik mergaitės, o Marius neprisidėjo, pasak jo paties – kad konkurencijos nebūtų. „Ypač daug apie prosenelį sužinojome, kai ruošėmės vesti ekskursijas“, – pasakojo pusseserės. Pirmoji gidės darbą išbandė mažiausioji – Kristė. Pavyko puikiai, nes paskui dar viena lankytojų grupė pageidavo po muziejų vaikščioti būtent su ja. „Pas Kristę buvo ramūs vaikai, o pas mane – pusiau: po skulptūrų salę lakstė ir fotkinosi“, – įspūdžiais dalijosi trylikametė Eglė, o jos vienmetė Indrė džiaugėsi: „Man pasisekė – aš vedžiau savo klasiokams iš meno mokyklos, jie – kultūringi vaikai.“
Rasytė – taip vaikai vadina savo tetą dailininkę – skyrė jiems dar vieną užduotį: sukurti ką nors V. Grybo palikuonių kūrybos parodai. Kūryba skulptoriaus proanūkiams – ne naujiena. Indrė – meno mokyklos Dailės skyriaus ketvirtokė – padarė instaliaciją „Drugeliai rate“. „Buvo daug darbo. Kada bepaskambintų Eglė, vis atsakydavau: lankstau“, – pasakojo Indrė, išlanksčiusi kelis šimtus popierinių drugelių.
Eglė nutapė keturis paveikslus su katinais, nors labiau myli arklius. Žirgelių pripieštos sąsiuvinių paraštės, o geriausia gimtadienio dovana jai – jodinėjimas. Tuos paveikslus, kaip ir Indrė savąjį darbą, parduotų, bet vieną pasiliktų, nes labai gražios katinų akys.
„Mane tapyti išmokė Rasytė, ir aš mėgstu. Dėl pavadinimo pasitariau su Egle, iš tiesų – sugalvojo Eglė, jai gerai sekasi su pavadinimais“, – pasakojo Kristė apie Jurbarke nutapytus paveikslus. Klaipėdoje Kristė lanko muzikos mokyklą, mokosi groti kanklėmis. Vasarą ji dalyvavo „Europiadoje“ Švedijoje, o V. Grybo jubiliejaus iškilmėse kankliavo ir dainavo kartu su mokytoja Rūta Šličkute.
Marius neslepia, kad jį teta Rasytė turėjo gerokai paraginti, mat jis linkęs į tiksliuosius mokslus, o ne į menus. Penkiolikmetis gimnazistas lanko orientacinio sporto būrelį, groja gitara, mėgsta žaisti kompiuterinius ir stalo žaidimus ir skaityti „Iliustruotąjį mokslą“. Pusseserės tvirtina, kad Marius labai gerai mokosi. Mariaus nutapytas paveikslas primena šachmatų lentą. Ar Marius žaidžia šachmatais? „Taisykles žinau“, – sako vaikinas, o pusseserės vėl papildo: „Labai gerai žaidžia!“
Vaikams garbė būti garsiojo skulptoriaus proanūkiais, pasigiria tuo ir savo draugams. „Mano klasė važiavo čia į ekskursiją. Klausėsi Vinco Grybo gyvenimo istorijos ir fotkinosi prie lauko paveikslų“, – pasakoja Kristė. Eglė prisimena, kad jos mokyklos geriausi mokiniai važiavo į Druskininkus ir užsuko Jurbarką. Prie Vinco Grybo muziejaus Marius juos pasitiko su kojūkais!
