Nenumaldomai bėga laikas, nusinešdamas į užmarštį įvykius, žmones, jų likimus ir darbus, iškraipydamas ir išdilindamas iš atminties tai, kas, atrodo, buvo svarbu ir nepamirštama.
Abu mano tėvai – tėtis Jonas Stankevičius ir mama Dalia – baigė kūno kultūros institutus: tėtis 1949 m. Kauno kūno kultūros institutą, mama – 1953 m. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Lesgafto kūno kultūros institutą neakivaizdiniu būdu. 1950 m. abu atvyko dirbti į Jurbarko vidurinę mokyklą (dabar Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija) mokytojais. Tėtis, suorganizavęs jaunimą, įrenginėjo sporto aikšteles, būrė tinklinio, krepšinio ir futbolo komandas. Trūko inventoriaus, tad, kiek pajėgė, darė jį savo rankomis.
Čia noriu įterpti vieno iš Tėčio auklėtinių – Eugenijaus Klimaičio prisiminimus, kurie atspindi tą laikmetį.
Nėra jėgos, galinčios sustabdyti laiką, nėra žmogaus, sugebėjusio išsinešti užgyventus turtus anapilin, bet buvo ir yra žmonių, palikusių neįkainojamą turtą – gerus prisiminimus ir darbus.
Man iki 1961 m. mokantis Jurbarko vidurinėje mokykloje, teko laimė ir garbė sutikti žmogų, kurio dėka susiformavo aiškios gyvenimo nuostatos: be kantrybės, atkaklaus darbo, pareigingumo, žinių, gero fizinio pasiruošimo negalima nugyventi normalaus, visaverčio gyvenimo ar siekti aukštesnių tikslų. Tuo metu mokykloje buvo daug nuostabių savo srities specialistų, bet pamėgus sportą daugiausia teko bendrauti ir geriausiai pažinti šviesios atminties fizinio lavinimo mokytoją ir trenerį Joną Stankevičių. Be to, aš gyvenau viename kieme su jo šeima.
Būtina, sąžininga ir teisinga pripažinti, kad J. Stankevičius buvo asmenybė, reiklus mokinių draugas, bičiulis, žmogus, nuoširdžiai aukojęs savo gyvenimą rankinio ir kitų sporto šakų plėtrai ne tik Jurbarko rajone, bet ir Lietuvoje. Jis sporto dirvonus pradėjo arti sunkiais pokario metais, kai dauguma auklėtinių negalėjo įgyvendinti visų jo siekių sportinio meistriškumo srityje dėl paprasčiausios priežasties – mokantis mokykloje reikėjo užsidirbti duoną arba padėti savo tėvams ją uždirbti.
Per laiko atstumą vertinant, atrodytų, paprasčiausius jo kasdienius darbus, juntama pagarba šiam žmogui. Štai keletas epizodų, išlikusių mano atmintyje.
1958 m. gana šaltos ir gilios žiemos naktį mokytojas ir aš urėdijos šilelio šlaite rankiniu pjūklu nupjovėme uosį. Jo kamieną ant rogučių tik paryčiui atvilkome į mokyklos ūkinį pastatą. Naktimi prisidengėme todėl, kad tai buvo „tarybinės liaudies“ turto grobstymas, o už tai galėjai atsakyti pagal to meto griežtus įstatymus. Kitą dieną padedant mokyklos sargui išpjovėme lenteles, o vakarais paprasčiausiais staliaus įrankiais padarėme 12 porų slidžių. Taip buvo papildytas mokyklos inventorius, o mes per fizinio lavinimo pamokas galėjome paslidinėti. Mano bendramoksliai tikriausiai prisimena grubias geltonos spalvos slides, bet neįtaria, kieno dėka jos atsirado.
Žiemomis po pamokų senosios mokyklos teritorijoje (parko rate), mokytojui organizuojant ir dirbant, su rankiniu siurbliu užsiliedavome čiuožyklas, jas prižiūrėdavome.
1960 m. sporto salėje tik J. Stankevičiaus ir sportą mėgusių mokinių dėka buvo išdažytos sienos, grindys, nužymėtos žaidimo aikštelės, sumontuoti krepšiai, gimnastikos įranga. 1961 m. pavasarį įrengėme stadioną: sumontavome bėgimo takų ir kitų lengvosios atletikos sektorių gelžbetoninius bortus, vilkdami geležinkelio bėgį išlyginome aikštės, bėgimo takų paviršių ir juos apželdinome.
Vertinant J. Stankevičiaus didžiulį indėlį į rajono, Lietuvos rankinio ir kitų sporto šakų plėtrą ir pasiekimus, būtina prisiminti sąlygas, kuriomis jam teko dirbti.
Mes, 1961 ir ankstesnių metų Jurbarko vidurinės mokyklos laidų auklėtiniai, buvome Antrojo pasaulinio karo metais gimę, stalininio valdymo laikais augę vaikai. Tų metų socialinis, politinis ir ekonominis gyvenimas buvo žemiausio lygio per visą Lietuvos egzistavimo laikotarpį. Daugumos fiziniai duomenys buvo prasti ir siekti sporto rezultatų buvo sudėtinga.
Mokytojas J. Stankevičius sugebėjo pritaikyti raktus į mūsų vargo, nepriteklių nualintas tėvų širdis. Tėvai leido mums daugiau laiko skirti sportui, siekti rezultatų. Nepasiekėme europinio ar pasaulinio pripažinimo, bet buvome gerai žinomi Jurbarko rajono, respublikos sporto mėgėjams.
Mokytojo Jono veikla pakeitė žmonių požiūrį į sportą. Tik jo dėka lengvosios atletikos, ypač rankinio, krepšinio varžybose, džiuginome pergalėmis, o jurbarkiškiai palaikydavo mus gausiai susirinkdami į varžybas. Tai būdavo abipusės šventės. Sporto gerbėjų masiškumas prilygo didžiausioms valstybinėms šventėms, kurioms sovietinis režimas skirdavo nemažai pinigų ir sutelkdavo visas agitacines ir propagandines priemones. Manau, neapsiriksiu pasakęs, kad sportas Jurbarke tuo metu buvo viena iš šviesos ir džiaugsmo proveržio formų žmonių širdyse. Tai buvo savotiška rezistencija.
Šiame sumaterialėjusiame pasaulyje mano prisiminimų apie mokytoją esmė kai kam tikriausiai nesuvokiama, nes už jo pasiaukojimą atlygis buvo tik mūsų dėkingumas ir eilinis pedagogo atlyginimas, kurį būtų gavęs ir „atsėdėdamas“ tvarkaraštines pamokas. Sportui, mokyklai aukoti gyvenimą niekas neįpareigojo, tai buvo jo gyvenimo būdas.
Mes, 1961 m. laidos auklėtiniai, XVI respublikinės mokinių spartakiados mokyklų kolektyvų rankinio (77) varžybose laimėjome čempionų titulus, aplenkę Vilniaus, Kauno ir kitų didžiųjų miestų mokyklų nugalėtojų komandas, o aš išsaugojau rezultatyviausio žaidėjo diplomą.
Esu savo mokytojui dėkingas už pasiektus rankinio rezultatus mokykloje, rajone, respublikos, Sovietų Sąjungos, jos ginkluotųjų pajėgų ir tarptautinėse varžybose Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Mano kuklūs laimėjimai ir kartu trenerio J. Stankevičiaus nuoširdus darbas įvertinti ir pripažinti respublikoje. Buvau kviečiamas į jubiliejinius Lietuvos rankinio federacijos renginius, apdovanotas respublikinių „Žalgirio“, „Nemuno“ draugijų garbės raštais.
Lengvosios atletikos rezultatų siekiau besimokydamas vidurinėje mokykloje (rajono moksleivių ir suaugusiųjų penkiakovės, aštunkovės, ieties metimo nugalėtojas ir rekordininkas). Pastudijavęs Vilniaus valstybiniame universitete, patarnavęs armijoje ir būdamas tik 25 metų aktyvų sportą baigiau.
Aukščiausio įvertinimo mokytojas nusipelnė ir turėjo sulaukti pripažinimo už 1961–1962 metų laidų mergaičių laimėjimus žaidžiant rankinį. Jo auklėtinės R. Bitinaitė, A. Lasickaitė-Gančerova garsino Lietuvą visoje Sovietų Sąjungoje ir Europoje. Apie jų laimėjimus prirašyta Lietuvos rankinio federacijos, spaudos ir kituose leidiniuose, prisimenama įvairiuose renginiuose. Tačiau apmaudu, kad nerandu pradžių pradžios – J. Stankevičiaus pavardės.
J. Stankevičiaus auklėtinis ir pasekėjas ilgametis sporto puoselėtojas Jurbarko rajone, praeityje žinomas rankininkas R. Sabaliauskas įsteigė J. Stankevičiaus vardo taurę. Dėl jos varžosi geriausi Lietuvos rankinio kolektyvai ir kartu prisimena ir pagerbia mano buvusį mokytoją, trenerį bei jo pasiaukojimą sportui.
Esu dėkingas nuostabiam žmogui Jonui Stankevičiui ne tik už tam tikrus sporto rezultatus, bet ir už visą savo kuklų, bet tvarkingai praėjusį gyvenimo tarpsnį.
Eugenijus Antanas Klimaitis
Jurbarkas,
2014 m. vasario 8 d.
Jonas Stankevičius buvo ne tik įvairių sporto šakų komandų organizatorius, bet ir pats aktyviai žaidė tinklinį, krepšinį, futbolą ir stalo tenisą. Tačiau vis daugiau laiko jis skirdavo naujai respublikoje sporto šakai – rankiniui. Iš pradžių didžiajam – 11×11, žaidžiamam futbolo aikštėse. 1956 m. suburtos merginų ir vaikinų rankinio komandos, dalyvaujama respublikiniuose turnyruose. Ženklūs pokyčiai įvyko 1960 m., kada didysis rankinis transformavosi į rankinį 7×7. Respublikinė sporto vadovybė ir Švietimo ministerija įtraukė rankinį į moksleivių spartakiados programą. Tinkamos sporto salės Jurbarke nebuvo, todėl būdavo žaidžiama parko aikštelėje. Nuoširdus J. Stankevičiaus darbas atnešė puikių vaisių. 1960–1965 m. Jurbarko rankininkai nuolat užimdavo prizines vietas moksleivių spartakiadose arba jaunių varžybose.
Jurbarkiškių pergalės respublikinėse varžybose davė didžiulį impulsą rajonuose ir kaimo vietovėse žaisti rankinį. Visi įžvelgė galimybę kaip lygūs su lygiais kautis su didžiųjų miestų komandomis. Susikūrė rankinio centrų Skaudvilėje, Valkininkuose, Joniškyje, Molėtuose, Eišiškėse ir kitur. Rajonų rinktinės miestų komandoms sudarė didžiulę konkurenciją ir tapo pagrindiniu jų aruodu. Tokiu aruodu gerus 20 metų buvo ir jurbarkiškiai J. Stankevičiaus auklėtiniai. Vilniaus „Spartako“ komandoje, kurią treniravo J. Grinbergas, žaidė A. Šimkutė, E. Vaičkutė ir I. Kobišaitytė. Kauno „Žalgirio“ legendinėje rankinio moterų komandoje žaidė R. Bitinaitė, A. Lasickaitė, M. Ševelytė. Geidžiami miestų komandose buvo M. Urbutis, E. Klimaitis, P. Bijūnas, V. Vasiliauskas, A. Vasiljevas, E. Čekanauskas. Vėliau šaunias rankinio tradicijas tęsė jurbarkiškiai V. Kavaliauskas, K. Stankaitis, G. Celskis, S. Mileris, J. Žemaitaitis, G. Locaitytė-Girdžiuvienė, Jono Stankevičiaus sūnus Rimantas Stankevičius.
Aktyvią sportinę veiklą J. Stankevičius baigė 1975 m. Ilgai dirbęs su merginų komandomis, 1970 m. pradžioje mokytojas sukomplektavo berniukų rankinio grupę. Su šia komanda 1975 m. jis iškovojo trečią vietą respublikos finalinėse varžybose Eišiškėse (pirmi buvo kauniškiai, antri – vilniškiai). Atrodo, darbo gairės aiškios. Tačiau respublikinė sporto mokykla netarifikavo jam šios grupės kitiems darbo metams. Todėl jis ir pasitraukė iš rankinio.
Mokytojo puoselėjama meilė kūno kultūrai, sportui nedingo. Įsikibęs į tėtės skverną užaugo sūnus Rimantas. Kūno kultūros institutą baigė J. Stankevičiaus auklėtinė Gražina Locaitytė-Girdžiuvienė. Šie rankinio specialistai tęsė trenerio pradėtus darbus auklėdami jaunąją kartą, ruošdami aukšto meistriškumo rankinio žaidėjus respublikos rankinio rinktinėms.
Baigdamas prisiminimus apie Tėtį, noriu išsakyti keletą minčių apie šiandienos kūno kultūrą. Pirmiausia apie jaunimą, kuris didelę dalį savo dienos praleidžia bendrojo lavinimo mokyklose. Fizinio lavinimo pamokos turėtų būti privalomos visiems be išimties kiekvieną dieną. Pamoka turėtų tęstis dvi akademines valandas. Per 45 min. nieko dalykiškai neatliksi, tai jau atgyvena. Moksleiviai turėtų būti vertinami testais, remiantis kontroliniais normatyvais, kiekvienas mokinys turėtų būti vertinamas individualiai, su keliamąja metine įskaita. Tik tada jaunuoliai augs sveiki, harmoningai vystysis. Tai suteiktų naują stiprų impulsą požiūriui į sportą, į aktyvią veiklą visose gyvenimo srityse – to visą gyvenimą ir siekė Jonas Stankevičius.
Rimantas Stankevičius,
Lietuvos nusipelnęs treneris
