Prieš didžiąsias metų šventes dėmesio ir apdovanojimų sulaukia įvairių sričių specialistai, nusipelnę rajono gyventojai. Gruodžio 22 d. Jurbarko r. savivaldybės mero Skirmanto Mockevičiaus dėmesio sulaukė folkloro kolektyvų vadovai ir kraštotyrininkai. Meras ir savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė etnokultūros ir kraštotyros klausimais Regina Kliukienė labiausiai nusipelniusiems tradicijų puoselėtojams įteikė padėkas bei pakvietė pokalbiui prie kavos puodelio.
Etnografinio regiono unikalumas
Praėjusius metus Seimas buvo paskelbęs Etnografinių regionų metais. Jiems baigiantis savivaldybėje apdovanoti žmonės, besirūpinantys etninės kultūros, identiteto paieškomis ir jo puoselėjimu. Pasak mero S. Mockevičiaus, mes įdomūs savo tradicijomis, papročiais ir identitetu, kuriuos privalu atrasti, įtvirtinti ir perduoti vaikams bei rajono svečiams.
Pasak R. Kliukienės, Jurbarko kraštas unikalus tuo, kad nėra vientisas – tam tikrais istorijos momentais susijungė keli etninės kultūros regionai – Mažosios Lietuvos kraštas, žemaitiškasis Eržvilkas, rytinis Seredžiaus, Veliuonos ir Raudonės kraštas su savo tradicijomis. Apie tai, kad esame kitokie, drąsiau prabilta tik 2000 metais.
Kiekviename rajono krašte galima surasti savų tradicijų, jas išlaiko ir puoselėja ten dirbantys kultūros žmonės – muzikantai, atliekantys tam tikram kraštui būdingas melodijas ir dainas, etnografai, rengiantys tradicines šventes, kraštotyrininkai, užrašantys apylinkių, kaimų, mokyklų istorijas.
Bėgant metams lieka vis mažiau istorinių objektų ir amžininkų, galinčių papasakoti apie senus įvykius, vis mažiau žmonių moka senuosius amatus ir prisimena tradicijas, todėl kiekvienas kraštotyros darbas yra akstinas atsiminti, iš kur mes atėjome, o kiekvienas folkloro kolektyvas – pažvelgti, kokie buvome, ką branginome ir ką turime vertinti.
Pasak savivaldybės etnokultūros specialistės, viskas nyksta labai sparčiai. Senoji architektūra, pastatus įsigijus ir juos remontuojant naujiems savininkams, sunaikinama negrįžtamai, ir labai sunku įtikinti žmones, kad ją reikia išsaugoti.
Kultūros skyrius turi sukaupęs daug medžiagos apie krašto istoriją, miestelius ir kaimus, muzikinį ir kulinarinį paveldą, įžymius žmones, istorinius objektus, architektūrą, amatus. Apie tai, kaip šią medžiagą padaryti prieinamą visuomenei ir panaudoti praktiškai, diskutavo apdovanoti padėkomis kultūros darbuotojai ir kraštotyrininkai.
Užrašyta istorija neišnyks
Už kraštotyrinį darbą, moksleivių skatinimą domėtis ir pažinti gyvenamosios vietovės istoriją, aukštus rezultatus Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro surengtoje 2013-2015 m. respublikinėje kraštotyros ekspedicijoje apdovanoti Viešvilės pagrindinės mokyklos bibliotekininkė Elena Vizbarienė, Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos-daugiafunkcio centro mokytoja Margarita Baršauskienė ir Gausantiškių Antano Valaičio pagrindinės mokyklos direktorius Gediminas Klangauskas. Padėka meras įvertino ir Kultūros skyriaus vyr. specialistės R. Kliukienės darbą.
Pirmąją vietą 2013-2015 m. respublikinėje kraštotyros ekspedicijoje užėmė mokytojos M. Baršauskienės mokinių Dovilės Ambraziūnaitės ir Ingos Malašauskaitės darbas „Mūsų darbas ir veika – Nepriklausomai Lietuvai“ Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui.
Pasak daug metų besidominčios kraštotyra M. Baršauskienės, smagiausia, kai į kraštotyrinę veiklą įsijungę vaikai atranda ir pamato tai, ko anksčiau nepastebėjo, kuo nesidomėjo.
„Visada vaikams sakau, kad dviejų dalykų niekuo nepakeisi – motinos ir Tėvynės. Jie yra amžini, todėl visada traukia į gimtąsias vietas“, – sako kraštotyrininkė, kurios mokiniai dalyvauja įvairiuose konkursuose. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro rengtame konkurse „Tautos dvasios beieškant“ 2014 m. serediškiai užėmė I vietą, o 2015 m. – antrąją.
Toje pat kraštotyros ekspedicijoje taip pat pirmą vietą užėmė bibliotekininkės Elenos Vizbarienės paruošti Viešvilės pagrindinės mokyklos mokiniai Rytis Bauža, Edvinas Paukštys ir Tomas Sinkus, kurie vertinimui pateikė darbą „Viešvilės miestelio senieji pastatai – Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) praeities liudininkai“.
Anksčiau istorijos mokytoja dirbusi ir muziejaus veiklą kuravusi E. Vizbarienė su kraštotyra susidurdavo savo darbe. Dalyvauti kraštotyros ekspedicijoje įkalbino tada dar tik aštuntoje klasėje besimokiusius berniukas, pažadėjusi, kad teks keliauti po miestelį, fotografuoti, kalbinti žmones.
„Ši darbo dalis berniukams buvo įdomiausia. Kai reikėjo apibendrinti medžiagą ir surašyti, pasidarė ne taip įdomu“, – juokiasi E. Vizbarienė. Darbelis nebuvo didelės apimties, papildytas nuotraukomis, bet, vertinimo komisijos nuomone, vertas pirmosios vietos.
„Toks įvertinimas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus!“ – sako bibliotekininkė, kuriai ir dabar tenka pasidomėti krašto istorija – žinių ieško ir muziejaus lankytojai, ir rengiantieji knygas apie Viešvilės kraštą. E. Vizbarienė dar norėtų papildyti padarytą darbą, pakalbinti kiekvieno senojo pastato gyventojus ir užrašyti jų istorijas.
Antrąją vietą ekspedicijoje užėmęs G. Klangauskas įvertintas už du darbus – „Tamošių krašto gyventojų prekiniai-piniginiai santykiai tarpukaryje“ ir „Tarpukario fotografija. Tamošių krašto gyventojų istorija“. Gausantiškių Antano Valaičio pagrindinės mokyklos direktorius nuolat dalyvauja kraštotyros ekspedicijose. Mokykloje nebelikus vyresnių klasių mokinių sunku į kraštotyrinę veiklą įtraukti jaunesniuosius, todėl direktorius medžiagą renka pats.
Gausantiškių mokykloje pradėjęs dirbti dar 1986 m. nuo tada užsiima ir kraštotyrine veikla. Istorijos mokytojas G. Klangauskas įsteigė mokyklinį istorijos muziejų, kuris sėkmingai dalyvauja tokių muziejų apžiūrose. Per darbo metus vienas ir drauge su mokiniais parengė begalę kraštotyros darbų, iš kurių bene stambiausias – „Tamošių ir aplinkinių kaimų istorija“. Parengti darbai apie mokyklos istoriją, šio krašto tautosaką, partizanus, Burbinės tragediją, senąsias sodybas, giminių istorijos ir daugelis kitų.
Paskutiniųjų darbų temas pasirinkti paskatino ypatingas G. Klangausko domėjimasis smetonine Lietuva ir pokariu, senovinių pinigų kolekcionavimas ir žmonės, pasidaliję puikiomis, kokybiškomis senomis nuotraukomis.
„Minčių yra visokių. Norėtųsi surinkti dar medžiagos apie aplinkinius kaimus, papildyti tai, kas jau surašyta. Gaila, kad dabar sunku mokinius sudominti šia veikla“, – sakė G. Klangauskas.
Surinkta medžiaga neguli be reikalo. Ja naudojasi studentai savo darbams, informacijos ieško šeimos istorija susidomėję žmonės ar knygas rašantys autoriai. Darbais apie Burbinės tragediją domėjosi netgi prokuratūra.
Tradicijos saugomos muzikoje
Padėkomis apdovanoti ir Jurbarko krašte dirbantys liaudies kolektyvų vadovai.
„Esate mūsų krašto kultūros vėliavnešiai, kurie entninę kultūrą neša savo krašto, Lietuvos ir užsienio žmonėms“, – apie apdovanotuosius sakė R. Kliukienė, suskaičiavusi, kad folkloro kolektyvai vienija 101 asmenį – 53 suaugusiuosius ir 48 vaikus.
Meras S. Mockevičius padėkas už aktyvų dalyvavimą Etnografinių regionų metų renginiuose, tvirtą pilietinę poziciją, bendruomeninę veiklą, krašto tradicinių kultūros vertybių puoselėjimą ir sklaidą, meilę ir pagarbą savo kraštui, žmogui ir istorijai įteikė Jurbarko kultūros centro folkloro grupės „Imsrė“ vadovei Birutei Bartkutei, liaudiškos kapelos „Santaka“ vadovui Petrui Pojaviui, Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovei Linai Lukošienei ir to paties kultūros centro „Eržvilko bandonija“ kolektyvo meno vadovei Gintarei Stirbienei, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro tradicinės kapelos „Smalinė“ meno vadovui Valdui Žemaičiui.
Visi apdovanotieji – savo srities profesionalai – kukliai tvirtino, kad apdovanojimo nesitikėjo, ir dėmesys juos maloniai nustebino. Daugiau darbštumo ir talento įžvelgdami kolegose, o ne savyje kultūros darbuotojai rado kuo pasidžiaugti ir kuo pasiguosti rajono vadovui.
B. Bartkutė tvirtino dirbanti mėgiamą darbą, už kurį nelaukia jokių apdovanojimų. Etnografė apgailestavo, kad rajonas prarado puikią renginių vietą – Panemunės pilį, prie kurios tvenkinių buvo rengiamas tarptautinis folkloro festivalis „Ant vandens“. Dabar gi pilies savininkai už naudojimąsi patalpomis prašantys nuomos.
P. Pojavis džiaugėsi gausia kapela, kurioje groja ir dainuoja net 14 žmonių. Kolektyvas – energingas ir pajėgus daug koncertuoti, tik jį taip pat paliečia visos Lietuvos problema – kai kurie žmonės turi išvykti padirbėti į užsienį, o vyresniuosius muzikantus vangiai keičia jaunimas.
Su muzikantų senėjimo problema skaudžiai susiduria ir G. Stirbienės vadovaujama „Eržvilko bandonija“. Moteris neseniai pati išdrįso groti bandonija ir žada išmokti gerai, tačiau daugiau norinčiųjų neprikalbina. Vos vienas kitas jaunas žmogus įvaldė šį instrumentą, o juk pavasarį 40-metį pažymėsiantis bandonininkų ansamblis – ne tik Eržvilko krašto, bet ir visos Lietuvos unikumas.
Ir prie bandonininkų, ir prie „Santakos“ esant reikalui prisijungia V. Žemaitis. Muzikantams taip ir nepavyko suskaičiuoti, kiek instrumentų jam paklūsta.
Tačiau bene daugiausia gražių žodžių sulaukė L. Lukošienė, taip pat grojanti įvairiausiais muzikos instrumentais ir muzikos mokanti beveik visus Vadžgirio ir ne tik vaikus. Pasak Linos, nebuvo tokio vaiko, kuris nenorėtų mokytis groti – svarbu tinkamai juos skatinti ir jais tikėti.
„Smagu sulaukti įvertinimo“, – mirkteli L. Lukošienė. Visada idėjų pilna muzikantė pasiūlo sukurti internetinę svetainę, kurioje galėtų būti talpinama visa kraštotyrininkų surinkta medžiaga apie rajono miestelius ir kaimus, informacija apie kolektyvus, amatus, kulinarinį paveldą – čia užsukęs žmogus rastų viską, kas domina.
Idėja sudomino ir merą, kuris pastebėjo, kad tokios svetainės sukūrimas galėtų būti siejamas ir su įgyvendinama turizmo elektroninės rinkodaros strategija. Pasak S. Mockevičiaus, turime dalytis tuo, kas sukaupta, informacija privalo pasiekti vaikus, kurie nuo mažens turėtų žinoti, kuo didžiuojasi ir yra išskirtinis mūsų kraštas.
„Vargiai aš pats įvardyčiau tris mūsų kraštui būdingus patiekalus“, – sakė S. Mockevičius. Reikia išgryninti tai, ką turime, ir tada galėsime pasiūlyti kitiems.
Meras prašė kultūros darbuotojų paruošti menines programas, kurias galėtų pasiūlyti į rajoną atvykstantiems turistams. Jiems reikia pamatyti, sudalyvauti, paragauti. Kultūra taip pat gali uždirbti pinigų.
„Be kultūros ir identiteto prapulsime Europos žemėlapyje. Išliksime tiek, kiek savo darbais prisidės kraštotyrininkai ir muzikantai“, – tvirtino S. Mockevičius.
Jūratė Stanaitienė
