Sąmoningi tėvai nesiginčija, kad viena svarbiausių institucijų ugdant vaiką yra šeima. Nors seniai praėjo tie laikai, kai moters svarbiausias darbas buvo būti mama, ir šiuolaikinės karjeros moterys suranda laiko savo atžaloms ir kartu prasmingai jį leidžia.
Lapkritį Jurbarko viešojoje bibliotekoje buvo eksponuota Jurbarkų darželio-mokyklos 2 klasės mokinių ir jų tėvelių meninių darbų paroda. Mokytoja Aušra Ališauskienė džiaugiasi, kad antrokų tėveliai neretai net ir neraginami ateina į mokyklą ir siūlo, ką galėtų nuveikti kartu su vaikais.
Apie parodą „Ežiukas miške“ mokytoja pasakojo: „Viskas prasidėjo nuo filmuko „Ežiukas turi būti dygus“ – žiūrėjome jį su vaikais. Senas filmukas, bet jis labai tinka tolerancijai ugdyti. Kalbėjomės, paskui nutarėme pasidaryti kiekvienas savo ežiuką – ir visi išėjo skirtingi!“
O kai ruduo pažėrė visokių grožybių: kaštonų, gilių, auksinių lapų, vaikai panoro savo ežiukus apgyvendinti gamtoje, t.y. rudeniškuose iš gamtinės medžiagos sukurtuose paveikslėliuose. Tada jau reikėjo kviestis į pagalbą mamas, nes naudoti karštus klijus antrokams sudėtinga.
Bet ne tik dėl klijų. „Man labai smagu stebėti mamas ir vaikus kartu dirbančius. Vaikų akys viską pasako, – sako mokytoja Aušra apie bendro darbo svarbą ir malonumą. Ir pabrėžia, kad bendrame darbelyje mama neturėtų užgožti vaiko. – Darant paveikslėlius iniciatyva buvo vaikų: jie patys rinkosi medžiagas, komponavo.“
„Per savo darbą esu pastebėjusi, kad iš namų kartais vaikai atneša mamų padarytus darbelius. Priežastys gali būti įvairios: jei vaikas nenori daryti, padaro mama, arba būna, kad mamai lengviau pačiai padaryti, negu patarti, pamokyti, padėti vaikui“, – mokytoja vardija situacijas, kokių neturėtų būti.
Nors tėvų iniciatyvą kitose situacijose mokytoja labai vertina. „Pernai mamos pasiūlė mūsų klasei dalyvauti velykinėje mugėje mieste, prie „Liukso“ kavinės, šiemet dalyvausime kalėdinių eglučių parodoje, o pavasarį kursime paveikslą iš akmenukų – vėl kartu su tėveliais“, – pasakoja A. Ališauskienė.
Pasak Jurbarkų darželio-mokyklos mokytojos, nors bendradarbiavimas su tėvais ugdymo procese labai svarbus, nereikėtų per dažnai kviestis tėvelių, nes jie turi savo darbus.
„Esu turėjusi ir tokių mamų, kurios sako: mokytoja visko prisigalvoja, ir kam čia reikia. Bet paskui turbūt suvokia, kad vėliau, paauglystėje, jau vaikas nebenorės būti kartu“, – sako A. Ališauskienė.
Mokytoja pabrėžia, kad ir mokymosi procese tėvų pagalba vaikui yra labai svarbi: „Net ir silpni vaikai gali pasiekti žymiai geresnių rezultatų, jei padeda tėvai.“
Antroko Mato ir darželinuko Tado mama Vilma Gedgaudienė tikrai nepritartų nuomonei, kad vaiką mokyti ir ugdyti turi tik mokykla. Vilma, pasak mokytojos Aušros, yra viena iš tų mamų, kurios atvedusios vaiką, paklausia, gal reikia kokios pagalbos.
„Ir namų darbai, kuriuos, vaikas parsineša iš mokyklos – gerai, bet turi padėti juos ruošti ir tėveliai. Aš sėdžiu kartu – kai reikia, padedu, pakontroliuoju. Taip darė ir mano tėveliai. Negerai, kai vaikas ruošia pamokas, o mama sėdi prie televizoriaus“, – mano Vilma.
Vaikams reikia skirti ir laiko, ir dėmesio, o ne tik būti su jais viename kambaryje. „Vieną-du vakarus per savaitę kartu su vaikais piešiame, spalviname, rašome raideles, žodžius. Kai grįžta tėtis, važiuojame kur nors, pavyzdžiui, žiūrėti filmų. Dažnai einame pas močiutę, kuri vaikams irgi duoda gražių ugdymo dalykų – tikrai, nebūna pas močiutę tik palakstymas“, – pasakoja V. Gedgaudienė.
Ir kiekvieną vakarą moteris skaito vaikams pasakas. „Skaitau, kol užmiega, kartais net kelias knygeles, jie patys pasirenka, kokias nori, – sako Vilma. – Neabejoju, kad su vaikais naudingai ir prasmingai praleistas laikas atsiperka.“
Danutė KAROPČIKIENĖ
