Tėvams sunku viską suplanuoti, o kai diena eina ne pagal planą, susiduriama su frustracija. Augindami vaikus tėvai linkę pamiršti savo poreikius, tad ilgainiui pradeda jaustis išsekę. Jei į šią būseną nekreipiama dėmesio, nuovargis pamažu gali virsti perdegimu.
Apie tėvų perdegimo reiškinį pasakoja pradinės mokyklos „Herojus“ psichologė dr. Agnė Laskytė ir psichologė psichoterapeutė dr. Dovilė Valiūnė.
Tėvams reikia pailsėti
Mokyklinukus auginantys tėvai rudenį kupini naujų idėjų ir planų. Psichologai pastebi, kad būtent šiuo metų laiku tėvai iš savęs reikalauja daug ir įsitempia.
„Jei turi vaiką, visiems atrodo, kad kiaurą parą privalai būti tarnyboje. Taip nėra. Tėvai turi išmokti pailsėti, gyventi ir sau, ne tik savo vaikui. Per daug užsibrėžus, greitai ateina nuovargis. Be to, tėvai linkę pamiršti, kad ne viskas nuo jų priklauso“, – sako psichologė A. Laskytė.
Psichologė dr. Agnė Laskytė / Asmeninio albumo nuotr.
Psichologė psichoterapeutė D. Valiūnė akcentuoja, kad tėvų perdegimas egzistavo ir seniau: „Dabar, kai apie tai daugiau kalbama, psichologinė pagalba prieinamesnė, tėvai tampa sąmoningesni ir dažniau kreipiasi į specialistus. Tačiau noriu pabrėžti, kad dažniau kreipiasi ne dėl perdegimo, o nesusitvarkydami su tam tikru vaikų elgesiu, bet prieinama ir prie tėvų savijautos, kuri jau rodo tam tikrus perdegimo požymius. Nemažai tėvų savijautai neteikia pirmenybės, todėl kreipiasi, kai sunkumai įsisenėję.“
Ar aš jau perdegęs?
Tėvystės perdegimui būdingas fizinis nuovargis, emocinė distancija vaikų atžvilgiu, mintys apie tai, kad man, kaip tėvui ar mamai, nesiseka gerai atlikti vaidmens. Atrodo, kad viskas nesiseka, atsiranda vangumas, skepticizmas, cinizmas, tamsūs jausmai, tai rodo perdegimą.
Į tėvystės perdegimą dažniau linkę tėvai, kurie augina elgesio sunkumų, negalių turintį, sunkiai sergantį vaiką. Taip pat perfekcionistai, vieniši tėvai, neturintys galimybės prašyti pagalbos vaiko priežiūros klausimais.
Psichologė psichoterapeutė dr. Dovilė Valiūnė / Asmeninio albumo nuotr.
„Viena mama pasakojo, kad ją pradėjo erzinti vaiko buvimas šalia, jo kalbėjimas, net apsikabinimas. Ji norėjo miegoti, bet kaltė dėl noro atstumti vaiką vertė žaisti toliau, kol bežaisdama pradėjo verkti. Panašus ratas būdingas ir kitiems perdegusiems tėvams. Kartais vaikai atstumiami agresyviais būdais, tėvai susiduria su kaltės jausmu, noru stengtis dėl vaiko poreikių, bet nepaiso savųjų“, – pastebi psichologė psichoterapeutė D. Valiūnė.
Profilaktinė priemonė nuo perdegimo – savistaba
Prie perdegimo dažnai veda įsitikinimai – „turiu“, „privalau“ ką nors atlikti. Pavyzdžiui, būtina gaminti tik šviežią maistą, išlyginti visus drabužius, nuvežti vaiką į visus būrelius, negalima ilsėtis, kai vaikui reikia rūpesčio.
„Kiekvienas turime ribotą kiekį resursų. Tik vieni gyvename negalvodami apie tai, kad resursai baigtiniai, o kiti – pasitaupydami. Laimi, žinoma, tie, kurie pasitaupo, žino ribas ir jų neperžengia“, – sako psichologė A. Laskytė.
Tėvystės nuovargis / „Shutterstock“ nuotr.
„Vaikui pailsėjusi ir laiminga mama gali duoti daugiau, nei pervargusi mama su šviežiai išvirta sriuba. Kartais tėvai, kurie perdega, turi įsitikinimą, kad kaimynai ar vaiko mokytojai galvoja, jog esu blogas tėvas, ypač tada, kai vaikas turi elgesio, sveikatos sunkumų. Tokios mintys kelia kaltės ir gėdos jausmus, todėl nereikia jų priimti kaip fakto. Geriau įvardyti, kokios situacijos parodo, kad iš tikrųjų rūpinatės vaiku. Kartais žmonės pateisina patį perdegimą. Taip, tėvai pavargsta tikrai dažnai, bet perdegimas rodo, kad jau labai ilgai nebuvo atsižvelgta į kūno siunčiamus signalus.“
Tėvų nuovargis vaikų akimis
Anot psichologų, tėvai neturėtų nuo vaikų slėpti nuovargio, bet labai svarbu, kokiu būdu jis išsakomas.
„Dalijimasis jausmais, savijauta ugdo empatijos jausmą. Tačiau tai neturėtų skambėti kaip kaltinimas, priekaištas ar atstūmimas vaikui. Reikia mokytis išsakyti ramiu tonu, net jei ir tektų pakartoti kelis kartus. Kartais vaikams apie savijautą, kaip tai veikia elgesį reikia paaiškinti daugiau, įvardyti poreikius, net paprašyti pagalbos. Jei vaikas prašo pažaisti, bet negalime, formuluokime atsisakymą taip, kad vaikas nesijaustų atstumtas. Netinkama formuluotė: išvarginai mane, atstok su žaidimais“, – pataria D. Valiūnė.
Tėvystės nuovargis / „Shutterstock“ nuotr.
„Nuovargis – natūralus dalykas. Jei tėvai slėps nuovargį, atrodys, kad nelegalu namuose apie tai kalbėti. Visiškai normalu pasakyti, kad man dabar reikia pabūti su savimi. Teisingiausia būtų įvardyti, kaip jaučiuosi ir ko man reikia. Pavyzdžiui: noriu pailsėti, man reikia pusvalandžio tylos, o tada galėsime žaisti“, – sako psichologė A. Laskytė.
Kaip jaučiasi vaikai, gyvenantys su perdegusiais tėvais?
Perdegę tėvai neretai ne tik kūno kalba, bet ir išsprūdusiomis frazėmis siunčia tam tikras neigiamas žinutes vaikui.
„Vaikas gali priimti iškreiptas žinutes apie save, kad jis nesvarbus, neįdomus, nevertingas ar blogas“, – perspėja D. Valiūnė.
Tėvystės nuovargis / „Shutterstock“ nuotr.
„Visada tėvams sakau, kad vaikai juos stebi net nesąmoningai. Vaikai visada jausis kalti, jei tėvai nelaimingi. Jie norės padėti, bet gali neturėti resursų. Jei vaikai matys liūdną tėtį, nusivylusią ir nelaimingą mamą, apims neviltis. Vaikų emocijos dvigubinasi: jie priima suaugusiojo emociją ir jaučia savo bejėgystę, negalėjimą padėti. Šeimoms svarbu prisiminti, kad reikėtų susėsti ir aptarti jausmus. Kaip jautėsi šeimos narys, kuris išliejo tam tikras emocijas? Kaip jautėsi šeimos narys, kuris tas emocijas priėmė?“, – sako dr. Agnė Laskytė.
Kaip sau padėti?
Tėvų paramos grupės leidžia suprasti, kad esi ne vienas. Emocijos, kurias patiri, būdingos ir kitiems. Tai leidžia sumažinti kaltę, gėdą ir pajusti bendrystės jausmą, o kartais net ir pasinaudoti kitų tėvų patirtimi. Vesdama tėvystės įgūdžių formavimo kursus, psichologė A. Laskytė sako pastebėjusi, kad dažniausiai tėvai atsipučia, kai pamato, jog su tuo susiduria ne vieni, vargsta visi: „Deja, bet tėvais negimstame. Reikia mokytis sustoti, atsisukti į poreikius, iš naujo atrasti hobius.“
Tėvas su vaiku / „Shutterstock“ nuotr.
D. Valiūnė pabrėžia, svarbu kasdien susikurti mažų pertraukėlių: „Kad ir užsirakinus tualete – 5 minutės, kad nusiramintume, pasakytume palaikančių frazių, pavyzdžiui, susitvarkysiu, nors pavargau, bet esu tokia pat vertinga. Dėmesingas įsisąmoninimas padeda nukreipti dėmesį į neutralius dirgiklius, galime kiek pailsėti. Dažnai persekioja tam tikros įtampą keliančios mintys. Kai tvarkomės, valgome ar prausiamės duše, šios mintys vargina fiziškai ir psichologiškai. Todėl dėmesys pojūčiams (ką girdžiu, matau, jaučiu, užuodžiu, kokį skonį jaučiu) gali padėti pailsėti nuo minčių srauto.
Labai rekomenduoju atjautos sau ir vaikams praktikas – siųsti linkėjimus sau ir vaikui. Svarbu įsisąmoninti, kaip siunčiamas linkėjimas veikia savijautą, kūno pojūčius. Kartais įtampa, nerimas atspindi, kad gyvename ne taip, kaip norime, tad reikia skirti laiko savo vaidmeniui pergalvoti, iš naujo įprasminti tėvystę. Galima apgalvoti vertybes, prioritetus, pagal tai performuluoti gyvenimo tikslus. Skatinu pagalvoti ir apie dirgiklius, kas konkrečiai kelia įtampą, ką galėtumėte pakeisti jau šiandien.“
