Balandžio 2 d. Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokykloje vyko rajonis seminaras „Draugaukim, aukštaičiai, draugaukim, žemaičiai, draugaukim visa Lietuva“. Tai renginys vaikams ir pedagogams, skirtas Lietuvos etnografinių regionų metams paminėti.
Seminare dalyvavo ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio bei meninio ugdymo pedagogai iš 8 Jurbarko rajono ugdymo įstaigų. Savo prigimtimi pedagogai priminė Lietuvos etnografiją – 7 žemaitės, dzūkė, dvi aukštaitės, 7 suvalkietės ir per 20 jurbarkiškių, į kurių būrų įsijungė ir buvęs „Ąžuoliuko“ ugdytinis, dabar Lietuvos nacionalinės filharmonijos trimitininkas Laurynas Lapė, seminaro dalyviams padovanojęs lietuvių liaudies melodiją „Pjaun broliukai“.
„Ąžuoliuko“ mokyklos ugdytiniai niekuomet nebuvo atitolę nuo lietuvių etnokultūros, nes vienas pagrindinių ugdymo uždavinių – etninės kultūros puoselėjimas. Seminaro dalyviai tuo įsitikino peržiūrėję mokykloje sukauptą foto ir video medžiagą.
Daugiau kaip dešimt metų „Ąžuoliuke“ gyvuoja folkloro ansamblis „Giliukas“, kuriam vadovauja meninio ugdymo pedagogė Daina Liorančienė. Kas antri metai organizuojamas respublikinis renginys „Iš tautosakos skrynelės“, ugdytiniai ruošiami dalyvauti lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“. Šiais metais priešmokyklinukas skaitovas Jonukas Mažeika dalyvavo „Tramtatulio“ zoniniame ture Prienuose.
Jau dešimtmetį įstaigoje vykdomas ir mini projektas „Kalba kalbelė prakilni…“ , kuriame išsiskiria atskiros kasmetinės veiklos, skirtos lietuviško žodžio puoselėjimui. Viena iš jų – Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Tokiomis prasmingomis dienomis formuojamas vaikų supratimas, jog gimtoji kalba – tai didžiulis lietuvių tautos turtas.
Seminaro metu vaikučiai prisiminė Lietuvos etnoregionus, sekė pasakas net trimis tarmėmis – dzūkiškai, suvalkietiškai, žemaitiškai, perteikė lietuvių poetų, kalbininkų prasmingas mintis apie gimtąją kalbą. Apie jurbarkiškių šnektą ugdytiniai daugiausia sužinojo iš įstaigos direktorės N. G. Blažaitienės, kuri užaugo Jurbarko krašte. Visiems buvo įdomu sužinoti, jog jurbarkiškiai – ne žemaičiai, ne aukštaičiai ir ne suvalkiečiai, anot istoriko Rimanto Jokimaičio „Mes, jurbarkiškiai, savęs nepriskiriam žemaičiams, juo labiau aukštaičiams ar suvalkiečiams. Tai tikrai retas reiškinys Lietuvoje, ko gero, turintis labai gilias praeities šaknis, – būtų galima kalbėti apie jurbarkiškių šnektą“.
Direktorė sudomino ir mūsų kraštietės, filologijos mokslų daktarės Elenos Grinaveckienės teiginiu – „Tai faktiškai pereiginė šnekta tarp žemaičių „dūnininkų“ ir veliuoniškių“.
Pedagogai išgirdo, jog „Ąžuoliuko“ mokykloje „Etnokultūra – specialiųjų poreikių vaiko gyvenimo džiaugsmo, prigimtinių galių atskleidimo šaltinis“ (Auklėtoja L. Karosienė). Taip pat sužinojo ir tokią tiesą, jog „Per vaiką – į šeimą“ galima perkelti tautos tradicijas (Kaip vaikai, išmokę ugdymo įstaigoje, sudomina tėvus liaudiškomis dainomis, šokiais ir žaidimais paskojo auklėtoja J. Kucinienė). Nesunku pastebėti, kad „Ąžuoliukas“ gyvena gamtos ritmu. Tai – gamtosauginė mokykla. Apie gamtosauginės mokyklos sąsajas su etnokultūra supažindino priešmokyklinio ugdymo pedagogė Inga Krikštanienė.
Lietuvos etnografinių regionų tautiniai kostiumai, kuriais pasipuošė įstaigos pedagogės, ugdytiniams buvo vienas iš įdomiausių renginio momentų. Ne visi žinojo, kokiu žodžiu pavadinti juostą ir prijuostę, klumpes ir vyžas. Domėjosi skirtingų regionų tautinio kostiumo audinių raštais ir spalvomis, puošybos detalėmis.
Nebuvo užmirštas ir Lietuvos etnografinių regionų kulinarinis paveldas, su kurio išskirtinumais supažindino direktorės pavaduotoja ugdymui S. Mažeikienė. Ypatingo dėmesio susilaukė žemaičių kastinis ir „bulbikės“ su lupena. Renginio šilumą pedagogai pajuto ir dainuodami „Pempel, pempel kuoduotoj“, „Pasvarcyk, antela“.
Logopedė Gražina Glinskienė
Meninio ugdymo pedagogė Daina Liorančienė
„Šviesos“ inf.
