Irmantas Norkūnas – dar tik trečiokas, bet jau surengė savo kūrinėlių parodą Jurbarkų darželyje-mokykloje. Vasarą berniukui kilo noras drožti medį, tad ne vieną mielą atostogų valandėlę jis praleido dirbtuvėlėje ir padarė gražių darbelių.
Irmanto medžio darbeliais pirmieji grožėjosi jo klasės draugai ir mokytoja Regina Abromikienė. „Pirmiausia išdrožiau šį rūpintojėlį, – atsargiai imdamas į rankas savo darbelį pasakoja Irmantas. – Mane pamokė tėtis, jis išpjovė pagrindą, o aš su skaptukais išskobiau, paskui švitriniu popieriumi nušvitrinau. Dirbau vasarą, dvi savaites – ir man nebuvo nuobodu.“ Irmantas žino, kad rūpintojėlis globodavo, rūpindavosi, padėdavo žmonėms. Neabejoju, kad padeda ir dabar, jei kaip Irmanto su meile ir pomėgiu išdrožtas.
Paskui berniukas darė kitus medžio darbelius. Iš faneros, lentučių, pagaliukų ir akmenėlių sumeistravo Trakų pilį – guašu nuspalvinta ji labai panaši į tikrąją, kurią Irmantas yra matęs iš arti. Graži išėjo ir Gedimino pilis, ypač įspūdinga jos viršūnėje iš akmenukų sudėliota vėliava.
„Šitą namelį nudažiau vandeniniais dažais. Kiemas žalias, aptvertas tvora, bet vartai atsidaro. Čia gali gyventi žmonės“, – rodo Irmantas dar vieną savo darbelį.
Kitas eksponatas – lietuviška sodyba: raudonas namo stogas, akmenukais apdėlioti takeliai, šulinys su svirtimi ir kibiras – kaip tikri.
Klasės draugai smalsiai apžiūrėjo Irmanto darbelius, pasidžiaugė ir pagyrė jį. Bet ir patys turi kuo pasigirti. Vaikai rodo gražius klasėje padarytus laivus, piešiamus piešinius konkursui „Mano vardas – Lietuva“, ant palangės sutūpusius nykštukus ir savo sukurtus eilėraščius. O mokytoja džiaugiasi kūrybingais savo trečiokais.
Savo darbelius Irmantas neš ir į Antano Sodeikos meno mokyklą, ten jis mokosi dailės skyriuje. O užaugęs gal bus žymus dailininkas ir visiems pasakos, kad pirmąją parodą surengė savo Jurbarkų mokyklėlėje.
