Patys sau atsakykim: ar išdrįsčiau gelbėti svetimą gyvybę, jei už tai grėstų mirtis ne vien pačiam, bet ir visai šeimai? Slėptum gaudomą nužudyti žmogų, ar rastum pasiteisinimą jam užtrenkti duris? Ką pasirinktum? Juk pasirinkimas nėra paprastas. Pagalvokim ir sąžiningai atsakykim. Būtent apie tokį lemtingą gyvenimo žingsnį penktadienį kalbėjo į Eržvilką atvykęs Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas (Amir Maimon).
Ambasadorius – apie pasirinkimą
Į Eržvilką ambasadorius atvyko pagerbti paprastos ano amžiaus pirmojoje pusėje čia gyvenusių lietuvių Kotrynos ir Prano Beinorių šeimos. Tiesa, nei Prano, nei Kotrynos jau seniai nėra tarp gyvųjų: Pranas mirė tesulaukęs 52-ejų metų – 1949-aisiais, Kotryna – 56-erių, 1958-aisiais. Tačiau šių paprastų eržvilkiškių atminimas gyvas šiandien ir bus dar ilgai.
Kotrynos ir Prano Beinorių vardai bus iškalti ant liepos 19 d. Jurbarke atidengiamo paminklo buvusiai žydų bendruomenei atminti tarp 53 žydus nuo pražūties gelbėjusių mūsų krašto žmonių. Jie Antrojo pasaulinio karo metais nuo žūties gelbėjo to paties – Eržvilko miestelio – žmogų.
Tiesa, išslapstė tik vieną – Cilę Mazinter. Tačiau Izraelio valstybė skelbia pranašišką posakį: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“. Praną ir Kotryną Beinorius pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Šį vardą Izraelio valstybė suteikia žmonėms, kurie Antrojo pasaulinio karo metais labai rizikingomis aplinkybėmis, rizikuodami ne tik savo, bet ir visos šeimos gyvybe, gelbėjo persekiojamus žydų tautybės asmenis. Jeruzalėje įsikūręs memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem žydų gelbėtojus apdovanoja Pasaulio Tautų Teisuolių garbės raštais ir medaliais, kuriuose išgraviruotas minėtas posakis. Garbingą apdovanojimą iš Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje rankų priėmė Eržvilke augusios, čia mokyklą baigusios Kotrynos ir Prano Beinorių anūkės – Balbieriškyje (Prienų r.) gyvenanti Elena Žilinskienė ir Klaipėdoje – Zuzana Žukauskienė.
Labai taikliai Eržvilko gimnazijoje Izraelio ambasadorius kalbėjo apie pasirinkimą. Su pasirinkimo problema susiduriame kasdien: ką pasirinksime valgyti, ką apsirengsime, eiti į mokyklą, o gal ne? Tai kasdienis mums nepastebimas pasirinkimas. „Šiandien mes atvykome čia. Buvo galima pasirinkti šią ceremoniją atlikti Vilniuje dalyvaujant daugeliui žurnalistų, televizijoms, tačiau pasirinkome atvykti čia – į tą vietą, kur ta istorija nutiko. Ta istorija įvyko būtent čia, jūsų miestelyje“, – sakė ambasadorius.
Gyveno taikiai ir darniai
Maždaug prieš 80 metų Eržvilkas buvo nemažas miestelis, kur iš visų pusių atbėgę susikerta penki keliai. Gyveno čia apie penkiasdešimt žydų šeimų. Bendruomenė turėjo sinagogą, savas kapines. „Norėčiau turėti laiko mašiną ir jus nukelti į kokius 1930 metus, kai žmonės čia kalbėjo apie laisvę ne nuo okupantų, o apie laisvę mylėti, dirbti, kai čia kartu darniai gyveno ir žydai, ir lietuviai. Penktadienį vakare prasideda žydų šabatas. Tuo laiku visi žinojo, kada šabatas prasidės, ir krautuves, kurių savininkai buvo žydai, uždarys. Tad lietuviai skubėjo iki penktadienio vakaro ko reikia nusipirkti, nes kitas kartas, kada galės pirkti, bus tik kitą savaitę. Tačiau viskas pasikeitė 1941 m. birželio 22 d.“, – sakė ambasadorius.
Tą dieną Antrasis pasaulinis karas persirito į Lietuvos teritoriją. Vokiečiai ir Jurbarką, ir Eržvilką užėmė jau pirmąją karo dieną – nuo Smalininkų netoli.
Pirmosios aukos
Netrukus naciai pradėjo žydų persekiojimą ir žudymą. Jurbarke jau birželio pabaigoje-liepos pradžioje. Ir Eržvilke jau po dviejų savaičių nacių valdžia įsteigė laikiną getą, o rugpjūčio 15-ąją, įsakę pasiimti būtiniausius daiktus, Eržvilko žydus sugrūdo į sinagogą. Netrukus atvarė valstiečių su vežimais, žydų daiktus atėmė, o pačius išvežė į Batakius. „Tai buvo vienpusis kelias. Nebuvo jokio bilieto atgal“, – sakė ambasadorius.
Per tos dienos sumaištį Cilei Mazinter, jos vyrui – Eržvilko užeigos savininkui – ir juodviejų sūnui, Hiršo Šereševskio dviem sūnums – Vaveliui ir Rubenui, Šajevičiui su žmona ir maža mergaite pavyko pasislėpti miestelio gydytojo namų palėpėje. (Deja, kol kas gydytojo nei vardo, nei pavardės nežinome.) Kai žydus vežė iš miestelio, pasislėpusieji girdėjo šūvius – šaudė į bandančiuosius pabėgti.
Sutemus visi žydai iš gydytojo namų patraukė į kaimą ieškoti saugesnės vietos. Mat likti gydytojo namuose miestelyje buvo pernelyg pavojinga. Cilės šeima ir kiti pabėgėliai ne kartą keitė slapstymosi vietas, ėjo iš vieno kaimo į kitą, iš vieno valstiečio pas kitą, nes policija aplinkui ieškojo pabėgusių žydų.
Durys užtrenktos
Štai čia ir iškildavo prieštaringas pasirinkimas: gelbėti tuos žmones ir dėl to patiems rizikuoti, ar juos atstumti? Kai pabėgėliai, pasibeldę į dažno valstiečio duris, maldavo pagalbos ir prašė juos paslėpti, dažniausias atsakymas būdavo – ne! Žydai tikėjosi, jog kaimuose naciai jų nesuras, tačiau surado – padėjo vietiniai lietuviai.
Žvarbų ankstyvą 1941 m. lapkričio 7-osios rytą sodybos, į kurią buvo užėjusi C. Mazinter šeima ir kiti pabėgėliai, šeimininkas pasikinkė arklį ir išvažiavo, jo žodžiais, druskos. Žydai suėjo į trobą pasišildyti, nusikamavę vaikai šiltame kambaryje užmigo. Netrukus pamatė, kad sodybą jau supa policininkai.
Cilės vyras pirmas iš namų pabėgo miško link. Jis buvo prie pat krūmų, tikrai galėjo išsigelbėti, bet atsisukęs pamatė, kad paskui jį niekas neatbėga. Šeima pasiliko. Tad nusprendė sugrįžti, gal išgelbės, ir buvo nušautas vietoje. Kitus suėmė ir uždarė Eržvilko kalėjime.
Šaudė kapinėse
Pradžioje ėmė vyrus. Pirmuosius išvedė brolius Šereševskius. Sakė, į policiją – apklausti. Po jų – Šajevičių ir Cilės sūnų. Netrukus kalėjime likusios moterys nuo žydų kapinių pusės išgirdo šūvius.
Jau sutemus prie kalėjimo atvažiavo dvikinkis vežimas. Įsodino Cilę ir jos brolio žmoną su dvylikamete dukra. Sakė – veš į policiją. Tačiau vežimą pasuko žydų kapinių link.
Kapinėse jas šaudė. Nužudė brolienę ir jos dukrą, tačiau Cilė liko gyva, net nesužeista. Gal tamsoje nepataikė, gal tyčia prašovė? Klaikios būklės, sukaupusi paskutines jėgas persirito per kapinių tvorą ir nuošalėmis nusigavo iki pažįstamo valstiečio, kuriam Mazinteriai buvo patikėję saugoti daiktus, sodybos. Ten Cilė atgavo keletą drabužių, šiek tiek pinigų. Tačiau ją priglausti buvo atsakyta. Toks pasirinkimas. Tad ji vėl traukė nuo vieno valstiečio pas kitą. Slapstėsi tai viename name, tai kitame. Maldavo žmonių ją paslėpti. Tačiau dažniausiai išgirstas atsakymas būdavo tas pats – ne! Durys dažniausiai likdavo užtrenktos.
Prarado viltį
Netekusi šeimos, praradusi viltį ir norą gyventi C. Mazinter grįžo beveik į patį Eržvilką ir pasibeldė į Kotrynos ir Prano Beinorių namo, kuris buvo netoli dabartinės gaisrinės, duris. Juk vieni kitus gerai pažinojo, o Cilę – ilgamečio miestelio užeigos savininko žmoną – pažinojo beveik visas miestelis.
Štai čia, pasak ambasadoriaus, vėl iškilo pasirinkimo klausimas: atverti duris, kai žinai, kad rizikuoji savo ir visos šeimos gyvybe, ar jas užtrenkti ir nesusidurti su mirtimi. Kotryna ir Pranas Beinoriai taip pat labai bijojo. Jie taip pat turėjo pasirinkimą. Galėjo užtrenkti duris ir leisti Cilei klajoti toliau, kol sutiks savo mirtį, ar atidaryti ir duris, ir atverti širdis. Jie pasirinko ir atidaryti, ir atverti.
Cilei paslėpti rūsyje, kuriame bulves laikė ne tik Benoriai, bet ir kaimynai, slapta iškasė duobę, tačiau reikėjo labai saugotis, kad moters čia kas nepamatytų. Tad kartais Cilei reikėjo lindėti Beinorių namo palėpėje. Vėliau dar viena slėptuvė įrengta kambaryje: po grindimis iškasė duobę, o landą užmaskavo lova. Taip Eržvilko užeigos savininko žmona C. Mazinter sulaukė 1944 m. spalio 2-osios, kai Eržvilko apylinkes užėmė Raudonoji armija, ir Cilė, iškentusi daugiau kaip trejus holokausto metus, galėjo išeiti iš pogrindžio. Daugiau slapstytis nereikėjo.
Gelbėtojams – garbė!
„Šiandien mes esame čia, kad pasidalintume šia istorija. Mums didžiulė garbė šiandien čia turėti Kotrynos ir Prano Beinorių anūkes Eleną ir Zuzaną. Šiandien Izraelio ambasados ir Izraelio valstybės vardu noriu padėkoti Kotrynai ir Pranui Beinoriams. Sakome: ačiū“, – įteikdamas Pasaulio Tautų Teisuolių garbės raštus ir medalius sakė ambasadorius Amiras Maimonas.
https://pagead2.googlesyndication.com/pagead/js/adsbygoogle.js
Minėdami žydų tautos holokaustą, smerkiame tuos, kurie bendradarbiavo su naciais ir vykdė jų nurodymus, kurių rankos suteptos nekaltų žmonių krauju. O ar dažnai kalbame apie gelbėtojus? Jie irgi turėjo pasirinkimą – už svetimą gyvybę aukoti savąją, atverti duris ir širdis, ar užtrenkti. Jie pasirinko – atverti. 2018 m. sausio 1 d. duomenimis Pasaulio Tautų Teisuoliais Lietuvoje buvo pripažinti 893 asmenys.
Liepos 19 d. Jurbarke bus atidengtas paminklas buvusiai žydų bendruomenei ir jų gelbėtojams atminti. Tarp gelbėtojų akmens plokštėje bus įamžintas ir eržvilkiškių Prano Beinario ir Kotrynos Beinorienės (dokumentuose pavardės skirtingos) atminimas.
Koks tolesnis išgelbėtos Cilės likimas? Spėjama, kad ji išvyko į JAV. Ambasadorių A. Maimoną lydėjusi Izraelio ambasados Lietuvoje darbuotoja sakė pasidomėsianti ir apie Cilę, ir apie buvusį Eržvilko gydytoją, tą lemtingą dieną laikinai paslėpusi būrelį persekiojamų žydų. Jeigu pavyks gauti kokių žinių, pažadėjo informuoti „Šviesą“.
Gintautas Šimboras
