Šį sekmadienį uždegsime ketvirtąją advento žvakę, liudijančią didžiojo įvykio laukimą. Namus, mintis ir širdis atveriame šviesiam Kūčių vakarui ir Šv. Kalėdų džiaugsmui. Balta staltiesė ant Kūčių stato nereiškia tik vakarienę su dvylika patiekalų – ji pirmiausia liudija bendrystę – su šeima, su artimaisiais, su išėjusiaisiais ir su pačiais savimi laukiant Viešpaties atėjimo. Gražus ir viltingas advento laikas šiandien turi ir nerimo spalvų. Tačiau Jėzaus gimimo šventė liudija, kad Dievas niekada neapleidžia, nenusisuka, o Prakartėlėje pravirkęs kūdikis neša vilties ženklą. Apie kiekvieno asmeninę ir visų bendra malda lydimą kelionę per advento laiką, į Šv. Kalėdų stebuklą kalbamės su Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios vikaru, kun. br. Rolandu TAUČIUM OFM.
Kuo ypatingas advento laikotarpis, ką per jį turėjome atlikti ir ką dar galime padaryti, kad pajaustume tikrąjį Šv. Kalėdų džiaugsmą?
Advento laukimas yra pats gražiausias laikas, kada laukiame Viešpaties įsikūnijimo. Man tokį padrąsinimą įkvėpė popiežiaus Pranciškaus mintis, praėjusį sekmadienį išsakyta homilijoje.
Jis kėlė klausimą, ką gi mums daryti tuo advento laiku, kaip mes atnaujiname savo gyvenimą per adventą, kaip įprasminame šį laiką – ar gyvename baimėje, nusivylimuose, sunkumuose, ar pasitikime Viešpačiu.
Ir jisai sako: labai svarbu laukti Viešpaties atėjimo į žmonių gyvenimą, į žmonių istoriją su pasitikinčia širdimi. Pats žodis adventas (adventus) reiškia viltingą laukimą. Tai yra viltis, kai nelieka liūdesio, suvokiant, kad mes laukiame gimstančio Viešpaties, kuris įsikūnija žmogaus gyvenime.
Advento žvakės mums primena ko mes laukiam. Ir labai svarbu tą matyti per tikėjimą – jeigu laukiame vien tiktai dovanų, matome pilnas parduotuves žmonių – ar tai yra advento esmė? Ar tai tokia šito laiko prasmė? Iš tikrųjų tai yra kitoks laukimas, ir tas laikas yra malonės laikas, kad savo širdį paruoštume didžiajam įvykiui, o Dievas pasiliktų su mumis.
Šventajame rašte, Luko evangelijoje, mes galime matyti Jėzaus gimimo istoriją. Kam Dievas, kai gimsta, pasirodo pirmiausia? Piemenims! Tie piemenys, tai žmonės, kurie tuo metu buvo laikomi atstumtaisiais.
Juk ir Marija, ir Juozapas keliaudami irgi nerado to prieglobsčio. Jie apsistojo pašiūrėje, bet Dievas ateina ne į didybę, ne į triukšmą. Jis ateina ten, kur yra trapu, ir tampa vilties žvaigžde.
Kada esame tikintys žmonės, turime iš naujo atsiremti į Dievą, patikrinti save – ar aš tikrai su ta pasitikinčia širdimi laukiu Dievo Tėvo. Kristaus gimimas yra mūsų džiaugsmo priežastis ir viltis. Tai ir yra tai, ką labai svarbu išgyventi per adventą, išlaukti, apmąstant prasmę. Ir aišku, yra labai svarbu laikas, skirtas artimui, geriems darbams. Tą galime matyti kai vyksta įvairios socialinės akcijos, kurios mums primena, kad turime matyti ne vien tik save, bet kas yra ir šalia manęs.
Tačiau kaip atrasti tikrąją Kalėdų dovaną, kai šiandien iš tiesų prasmingus dalykus dažnai keičia tuštybė, menkavertis blizgesys? Eglutes jau puošiame lapkričio mėnesį, leidžiamės į maratoną po parduotuves, daug ką supaprastiname. Kaip nepaklysti ir neužgožti esminių dalykų?
Didžiausia dovana yra pats žmogus. Kiek mes laiko skiriame savo artimui, kai galime matyti įvairių situacijų, kada šeimos yra susiskaldžiusios? Yra didžiausia dovana, kad būtų ramybė šeimoje, namuose, aplinkoje, darbe. Suprantama, dėmesio kiekvienam reikia, mes laukiam mažų, gražių smulkmenų, bet vis tik Kalėdų dovana yra pats žmogus.
Šiandien labai daug susvetimėjimo, abejingumo. Tenka kalbėti ir bendrauti su šeimomis ir stebėti, koks yra daiktų kultas, kaip aš atrodau, kokia konkurencija – kieno gražesnis laikrodis? Ypatingai tai jaučiama didžiuosiuose miestuose, matosi ta nesveika konkurencija. Bet ar mus tie daiktai padaro laimingais?
Ir labai svarbu dėmesys. Gal vietoje kažkokio daikto praleisti laiką kartu, nueiti papietauti, pabendrauti, susitikti ko seniai nematėme. Labai svarbu yra dovana net susitaikyti. Neiti į naują gyvenimo tarpsnį, naują laikmetį nesusitaikius. Iš tikrųjų pats Dievas yra dovana, pamilęs pasaulį ir atidavęs savo viengimį sūnų. Atidavė. Tas yra labai gražu – myliu ir dovanoju.
Kalėdos yra ženklas, priemonė džiaugsmui, bet svarbiausia yra dėmesys – pamatyti to žmogaus akis ir pasidžiaugti, pasakyti, kaip Laukime Viešpaties atėjimo su pasitikinčia širdimi gera, kaip miela, kaip smagu būti čia kartu.
Jurbarko Švč. Trejybės parapijoje esate naujas žmogus, vienuolis pranciškonas, kilimo iš Žemaitijos. Kokios Kūčios ir Šv. Kalėdos Jūsų namuose, Jus palaiminusiuose kunigystei? Ką iš tėvų namų atsinešėte į savo dabartinę – pranciškonų šeimą?
Prisimenu labai gražias patirtis, kai mes broliai šeimoje laukdavome Kūčių. Mama iš anksto ruošdavosi Kūčių stalui, pas mus būdavo labai paprasti valgiai – cibulynė su silke, paskui mama mėgdavo baravykus, pupelių ir dar pas mus būdavo kitur neįprastas patiekalas šmakals.
Tai irgi būdavo mūsų šeimoje vienas iš seniausių patiekalų. Šmakals yra deginta silkė su svogūnais ir kefyru, bet tai būdavo labai skanu. Vakare visąlaik eidavom į Bernelių iškilmingas mišias arba dar kitaip vadinamas Piemenėlių mišias, ir vakare jau vėlai, grįžus iš bažnyčios, ir tai neleisdavo prisivalgyti per daug ar mėsiškų patiekalų.
Prieš eidami į bažnyčią – tokia sena tradicija – visą laiką susėsdavom prie stato ir padengdavom, kaip mama darydavo: šiaudų padėdavo ant stalo, ir vieną lėkštę palikdavo prisimenant mirusiuosius gimines, su malda tėvas palaimindavo stalą ir laužydavom kalėdaičius, linkėdami įvairius palinkėjimus.
Po vakarienės, kvepiančios silkėmis, eidavom į bažnyčią, į Mišias. Kūčios namie būdavo paprastos, bet man labai įstrigę tie patiekalai cibulynė ir šmakals, ko čia Jurbarke tokio patiekalo nėra.
Aišku, bažnyčia būdavo pilna žmonių, eidavau patarnauti mišioms, o klebonas visiems berniukams, mūsų tada būdavo per Kalėdas susirinkę per 30-40 berniukų prie altoriaus, tai mes laukdavom iš klebono dovanų saldainių maišelių.
Mažeikių Švč. Jėzaus širdies bažnyčioje, kanauninkas Juozas Vaičius mus visada palepindavo. Taip pat kunigas Petras Tverijonas, kuris dabar yra Londone lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje, o paskui dar važiuodavom į aptarnaujamas parapijas.
Tos Kūčios būdavo ypatingos – su malda, su laukimu. Tėvas turėjo tokią tradiciją, skaitydavo šv. Luko evangeliją būtent apie šią džiugią žinią. Tada suvoki, kokia tai nuostabi šventė, kokia prasmė. Teko kalbėti su dvyliktokais apie Kalėdas ir Velykas, tai įsivaizduokite, jie sako, kad tai yra sušių valgymas arba šokinėjimas per laužą.
Reiškia nesuvokia gilios prasmės, kad tai yra Kristaus gimimo laukimas. Kristaus gimimas yra šventė.
Pasiilgstu tų senų tradicijų, broliai pranciškonai švenčia pagal tradicijas, ir kur bebūtume, mes laikomės tų dvylikos patiekalų tradicijos, visą laiką vyresnysis palaimina stalą. Kretingoj yra tradicija susiburti bendrystei pagal vienuolijas. Mano šeima yra tie broliai.
Šiemet man yra pirmos Kalėdos ir Kūčios Jurbarke truputėlį kitokios – parapijoje su malda. Ir pirmos Kūčios čia su vienišais, nebūtinai nepasiturinčiais, bet ieškančiais atramos žmonėmis.
Juos gruodžio 23 d. 13 val. kviečiame į Kūčių pietus Jurbarko samariečių vaikų dienos centre – lauksime kartu su Jurbarko samariečiais, karitietėmis ir vilsimės šilto pabuvimo kartu.
Vienuolio abitas paprastas, toks savo požiūriu, mintimis, bendravimu esate ir Jūs pats. Kam turėtume dėkoti už Jūsų pašaukimą?
Šeimoje didžiausią pavyzdį man paliko mano seneliai, ypač močiutės, aišku, gan jaunas jų netekau. Mamos mama, mano močiutė, buvo be galo pamaldi, labai iš didelės šeimos pati kilusi, ir mano mama iš dešimties vaikų.
Aš visą laiką matydavau jos pamaldumą, močiutės pavyzdį – ir kaip Kalvarijos kalnus giedodavo vaikystėje, o paskui, močiutės sesuo Stanislava man padovanojo labai seną maldaknygę, jinai mane pirmoji mokė maldų, poterių, ir aš mokiausi dar iš vyskupo Motiejaus Valančiaus išleistos maldaknygės, kuri šiandien yra kaip relikvija. Mūsų šeimos relikvija yra maldaknygė, kuri išleista 1864 metais. Aš visą laiką ją vežiojuosi.
Labai gražų pavyzdį dar paauglystėje paliko mamos dėdė, kunigas, taip pat pranciškonas br. Leonardas Andriekus, 2003 m. palaidotas Bruklino kapinėse. Buvo labai pamaldus, buvo man pavyzdys. Bet ir tada, nors mane supo ir formavo aplinka su tikėjimu, minčių apie kunigystę dar nebuvo.
Negalvojau apie tai ir mokiausi Šiauliuose, konditerijos kolegijoje. Baiginėju studijas, grįžtu į Mažeikius, o man parapijos klebonas sako: ar tu nenori stoti į seminariją? Sakau, klebonėli, nekvaršink man galvos. Turėjau draugę, įsimylėjęs buvau, galvojau apie šeimos gyvenimą, bet tas jo pakvietimas įnešė dviprasmišką jausmą ir aš paskui, jau vėliau kuo labiau gilinausi, supratau, kad tai buvo Dievo ženklas.
Pašaukimo autorius visada mūsų gyvenime yra Dievas, ne mes lemiam, ne mano paties noras, o Dievo ženklas per paprasto klebono pakvietimą – ar tu nenori stoti į seminariją. Tokiose abejonėse aš išbuvau dvejus metus, pažinau labai šviesų kun. jėzuitą Leonardą Jagminą. Jis yra buvęs ir seminarijos dvasios tėvas, ir direktorius, iš Biržų kilimo, labai intelektualus, labai pamaldus, jį sutikau dar būdamas paauglys, tai stebėjau jo mąstymą.
Širdis tuomet sakė viena, o protas kita – ką daryt. Ir jis man labai ramiai sako, kai tu apsispręsi, rasi džiaugsmą ir ramybę. Ir būdamas koplyčioje, melsdamas jei, Viešpatie, yra tavo tokia valia, tai noriu tau tarti taip, o jei ne – eisiu šeimos gyvenimu. Ir užplūdo džiaugsmas, bet niekad neįsivaizdavau, kas tai yra kunigystė, šitaip Dievas vedė mano pašaukimą.
Realiai Dievas atėjo per tuos puodus kolegijoje ir tėvo Leonardo Jagmino padrąsinimą.
Šv. Mišiose į tikinčiuosius dažniausiai kreipiatės „Mieli gerieji žmonės“. Jūsų kreipinys ir šildo, ir jaudina. Kokių užduočių turėtumėte tikinčiųjų bendruomenei, kad iš tiesų kiekvienas jaustumėmės verti to kreipinio?
Man didelį padrąsinimą įkvėpė šventasis Tomas Akvinietis, garsus XIII a. teologas, domininkonas, ir jis yra tokią labai įdomią mintį pastebėję: „Nėra blogo žmogaus, yra tik gėrio trūkumas“.
Žmonės, kurie ateina į bažnyčią, į šią šventovę, man visi yra geriečiai. Gero žodžio pasakymas, nuoširdaus gero žodžio pasakymas, žmones nuginkluoja. Pamatyti viltį ir gerumą kiekviename žmoguje – tai yra mano būdas ir man svarbu tą parodyti, atskleisti.
Ką aš noriu dar padrąsinti, kas mums trukdo eiti į tą gėrį? Trukdo mūsų nuodėmės. Ir nuodėmės visada žeidžia – skaudina Dievą ir žmogų. Todėl labai svarbu šiuo laiku, per likusį advento laiką, įprasminant savo gyvenimą, pirmiausia atsisakyti savo nuodėmės. Nekaltinti, o pamatyti kas yra gatvėje, gal kartais kaimynui pasakyti laba diena, gerasis kaimynėli.
Ir dar viena priežastis, kuri mums trukdo kurti santykį, pamatyti gėrį, tai yra neteisingas mūsų gyvenimo būdas. Kartais gali žmogus susimąstyti, ką aš turiu daryti, kad tas gėris išsiskleistų manyje, nes to neteisingumo, priešiškumo, neapykantos labai daug. Ką aš turiu daryti, kad tą gerumą galėčiau nešti kitiems.
Tas yra labai svarbu, pakeisti tą neteisingą gyvenimo būdą, nes nuodėmė niekada nėra džiaugsmas ir nebus. Nuodėmė uždaro viską ir todėl labai svarbu prašyti Viešpaties malonės, prašyti Dievo ištiesinti tuos mūsų gyvenimo takus. Mane įkvepia psalmės žodžiai: „Daryk gera, Viešpatie, geriesiems ir žmonėms doros širdies“.
Tai Dievo žodis įkvepia pamatyti, bet ir keisti – pirmiausia turi būti revoliucija mūsų pačių širdžių.
Ne nuo kaimyno, ne nuo vaikų, ne nuo tėvų, bet viskas prasideda nuo mūsų pačių. Noriu padrąsinti nebijoti ateiti prie klausyklos, nes tai padeda gyventi tiesoje, išpažinti nuodėmes, atiduoti skaudulius Dievui ir tada bus lengviau sakyti: „Mielas, gerasis kaimynėli“.
Kokią dovaną Jūs pats norėtumėte rasti po Kalėdų eglute?
Kad visko gyvenime Dievas davė: davė gerų, mylinčių žmonių, turiu dar tėvelius, brolius, ir iš tikrųjų labiausiai norisi, kad žmonės būtų laimingi. Didžiausia dovana, kai matau kitus laimingus – ir aš pats esu laimingas, nes nuo čia, nuo širdies, viskas ir prasideda.
