Danny ir Jacky Lietuvoje jau praleido pirmąsias Kalėdas. Danny yra vienas Vokietijos brigados Lietuvoje karių, o į Vilnių iš Hanoverio šeima atsikraustė su dviem dukrelėmis, kate, šuniu ir net augalais. Pasak pašnekovų, Vilnius jiems sudarė ramaus ir tarptautinio miesto įvaizdį.
– Danny, papasakokite, kaip tapote kariu?
Danny: Pirmiausia aš buvau šauktinis, tai buvo 2010 metais (Vokietijoje karo tarnyba iki 2011 metų buvo privaloma – LRT.lt). Taip pat mokiausi konditerijos. 2014 metais ir vėl nusprendžiau grįžti į kariuomenę – dėl atlyginimo ir dėl darbo grafiko.
– Nejaugi kariuomenėje lengviau?
Danny: (Šypsosi). Galiu miegoti naktimis, nes darbas dieną. Vaikai eina į mokyklą, darželį, ir kai jie grįžta, būnu namie. Ankstesniame darbe dirbdavau naktį, grįždavau devintą, dešimtą, o vaikai jau būdavo mokykloje.
Jacky: Aš Vokietijoje dirbau darželio auklėtoja ir mokykloje. Kai Danny pasakė, kad keliaus į Lietuvą, pasakiau: jei taip, tai keliausime visi kartu. Jis dalyvavo ir keliose kitose misijose užsienyje, tada aš likdavau namie su vaikais. Nusprendėme, kad jei tai bus dveji ar treji metai, keliausime visi kartu.
Danny ir Jacky | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Ką apie Lietuvą žinojote iki čia atvažiuodami?
Jacky: Aš nežinojau nieko.
Danny: Buvau dirbęs Lietuvoje vieną mėnesį, kai vyko G6 suvažiavimas (2023 m. vasarą – LRT.lt). Mes čia buvome dėl saugumo užtikrinimo, stebėjome oro erdvę. Tada įsimylėjau Lietuvą.
Taip pat esu 6 mėnesius tarnavęs Libane, Slovakijoje. O iškart po Slovakijos ir iškeliavome į Lietuvą.
– Jacky, o kokia buvo jūsų reakcija, kai sužinojote, kad keliausite į Lietuvą?
Jacky: Sakiau – gerai, juk esu kario žmona (šypsosi).
Danny: Norėjau pamatyti ką nors naujo, būti su šeima ir tarnauti savo valstybei.
Danny ir Jacky | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Ar turėjote kokių baimių ar nuogąstavimų?
Jacky: Gal labiausiai dėl vaikų. Vyresnioji dukra sakė, kad pasiilgs Vokietijos ir savo draugų, mokyklos. Bet dabar ji jau rado naujų draugų čia, jai tikrai linksma. O mums nėra sunkumų. Žinome, kad po kelerių metų grįšime.
Danny: Gal trejų, gal penkerių.
Jacky: Mokytojai labai draugiški, kai ateina į klasę, sveikinasi su dukra, tai labai miela iš jų pusės. O mažoji dukra pirmomis dienomis sakė, kad nori eiti namo, bet dabar turi draugų, pavyzdžiui, kitą mergaitę, kuri kalba vokiškai. Viskas tikrai sklandu.
Danny ir Jacky | V. Raupelio / LRT nuotr.
– O ką sakė jūsų artimieji, draugai?
Danny: Mano tėtis sakė – gal pakvaišai? (juokiasi). O draugai sakė, kad tai labai drąsu. Daug draugų, išlydėdami mus, verkė, kaimynai liūdėjo.
Jacky: <…> Dabar bendraujame tik vaizdo skambučiais, skambučiais. Sunku, kai esi taip toli.
– Jacky, o kokie jūsų planai, ką veiksite Lietuvoje?
Jacky: Lietuvoje, norint dirbti vaikų darželyje, reikia [pedagogikos] diplomo, o Vokietijoje aš to nestudijavau. Gal dirbsiu Vokietijos kariuomenės vaikų darželyje. Bet jis kol kas tik kuriamas.
Danny ir Jacky | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kaip jums sekėsi įsikurti Vilniuje – ką veikiate laisvalaikiu, kur lankotės?
Danny: Man čia patinka, mėgstu prekybos centrus. Vilniuje patogu bėgioti, taip pat kartu bėgome Kalėdų maratone.
Jacky: Čia galima daug ką veikti, tai smagu.
– O ar nėra sunku prisitaikyti prie lietuviškų papročių, kultūros?
Jacky: Manau, kad lietuviai yra labai atsipalaidavę. Galima pastebėti, kad Vokietijoje žmonės viešose erdvėse kalba garsiai. Arba kai važiuoja autobusai, automobilių vairuotojai palaukia ir juos praleidžia. Vokietijoje taip nėra.
Danny: Čia labai ramu, toks pirmasis įspūdis.
Jacky: Per kalėdinį renginį prie Arkikatedros buvo tiek daug žmonių, bet jie visi nesigrūdo, užleido vaikus, atrodo, kad žmonės čia rūpinasi vieni kitais, yra mandagūs. O Vokietijoje – kad kiekvienas yra sau.
Danny: Lietuviško maisto dar neparagavau <…>. Tikrai pasiilgstu duonos.
Jacky: Duona čia ne tokia pati, kaip Vokietijoje. Ji saldi.
Danny: per Kalėdas aplankėme „Lumina“ parką: šviesos, sniegas – buvo tikrai labai gražu, su vaikais buvome zoologijos sode <…>. Vokietijoje daug kas baiminasi eiti į kalėdinius miestelius dėl išpuolių, bijo dėl vaikų. Čia tokios baimės nėra.
Jacky: taip pat buvome slidinėti su lygumų slidėmis, vaikams labai patiko.
Danny ir Jacky | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Ar Vilniuje jau atsirado didesnė vokiečių bendruomenė?
Danny: Gal feisbuke. Daug bendraujame ir su kitais tėvais mokykloje.
Jacky: Dar daug bendrauja karių žmonos, jų šeimos. Pavyzdžiui, susitikome keliese praėjusį šeštadienį, ėjome į boulingą.
– Kokie jų pagrindiniai rūpesčiai?
Jacky: Svarbiausia tema – kaip jaučiasi vaikai, kur ko Lietuvoje galima nusipirkti, ką veikti su vaikais namie, kur rasti prekių jiems.
Danny ir Jacky | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Kaip suprantu, dauguma vaikų adaptavosi gerai?
Jacky: Taip, manau, niekam nekilo didesnių problemų. Kuo jaunesni vaikai, tuo jie geriau adaptuojasi, ir jiems lengviau.
– Įdomu, gal jau išmokote kokių nors lietuviškų frazių?
Jacky: „Sveiki“, „ačiū“.
Danny: „Labas rytas“ (abu juokiasi).
Jacky: Nelabai daug, nes mokykla tarptautinė, o parduotuvėse galima susikalbėti angliškai.
Danny ir Jacky | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Gal yra kas nors, ko itin ilgitės Vokietijoje?
Jacky: Kai galima su gydytoju kalbėtis ne angliškai, nes tai sunku. Lengviau, kai kalbiesi ta pačia kalba.
Danny: Man čia trūksta Mettbrötchen (tradiciniai vokiški sumuštiniai su žalios kiaulienos faršu – LRT.lt) (juokiasi). Be to, turiu „Tesla“ elektromobilį, jiems čia trūksta įkrovimo stotelių. Kitos stotelės yra lėtos, o „Tesla“ – greitesnės. Ir kainos čia didesnės. „Tesla“ stotelė yra Kaune. Čia daug privačių stotelių.
Jacky: Mūsų draugė Vokietijoje yra iš Lenkijos, ji žinojo apie Lietuvą, sakė, kad tai tikrai graži šalis, mus netrukus aplankys, taip pat ir kiti draugai. Mes dar mažai kur buvome, bet ketiname pakeliauti – pavyzdžiui, prie Baltijos jūros.
Danny: Pavasarį ar vasarą. Draugams tikrai rekomenduojame aplankyti Lietuvą, šiek tiek čia pailsėti.
