„Visur gerai, bet namuose geriausia“, – sako vienintelio kelto per Nemuną kapitonas Paulius Chadaravičius. Jis į keltą pasirinko grįžti išbandęs skirtingų darbų Lietuvoje ir užsienyje. Jo tėvas Romanas Chadaravičius paauglį sūnų į pagalbą pasiimdavo nuo pat tada, kai savo rankomis pradėjo statyti keltą.
Kai Paulius dirbo Norvegijoje ir keldavosi keltais, jis visuomet prisimindavo „Vilkynės“ keltą. „Ten pilna keltų. Tėvas visąlaik sakydavo: „Tu žiūrėk, kaip ten viskas yra, ką mums čia dar reikia padaryti.“ Visgi ten keltai didžiuliai, mūsų palyginti mažiukas, veikimo principas kitoks.“
Keltas „Vilkynė“ sujungia Vilkijos miestelį ir Pavilkijo kaimą. Kauno ir Šakių rajonus. Keltas daugeliui keliaujančių gerokai sutrumpina kelionę, padeda išvengti miesto spūsčių, greičiau pasiekti darbą ar artimuosius.
Nemunas / A. Morozovo nuotr.
„Kadangi Seredžiuje mama palaidota ir broliai, ir dar giminės gyvena Klausučiuose, tai mums čia labai patogu, mums nereikia aplink važiuoti. Jeigu ne keltas, prisidėtų virš 100 kilometrų, o dabar 14 kilometrų ir mes jau namie. Per Kauną važiuojant – spūstys, be kelto – prapuolimas“, – sako kelte sutikti Romualda ir Valdas Margevičiai.
Žiemos metu, kai keltas nedirba, kirsti Nemuną žmonės važiuoja per artimiausius tiltus Kaune arba Jurbarke. „Vilkynė“ sezoną atidaro gegužės mėnesį, o uždaro lapkričio pradžioje. Rytais keltas darbą visuomet pradeda 7 ryte, o baigia pusę devynių vakare, kai poilsiui prisišvartuoja dešiniajame Nemuno krante – Vilkijoje.
Tikslesnio tvarkaraščio su „Vilkynės“ išvykimo ir atvykimo laikais nerasite. Visgi nesvarbu, iš kurios Nemuno pusės atvyktumėte, laukti ilgai netektų, nes keltininkai kelia pagal poreikį.
Kelte vasaros savaitgalį pats darbymetis: „Penktadienį popiet važiuoja į sodybas, sekmadienį vakare jau grįžta atgal. Tai tokius visus pažįstam.“ Netrūksta ir tokių, kuriems persikelti keltu pramoga, nauji įspūdžiai. Žvejai keliasi ieškodami geresnių vietų žvejybai.
Paulius Chadaravičius / A. Morozovo nuotr.
Savaitgaliais keltu keliasi nemažai motociklininkų, dviratininkų. „Pamatai kitaip vandenį keliantis, gali pasimėgauti vaizdu, ko nepadarytum važiuodamas, bet to, gali pailsėti nuo mynimo“, – sako kelte sutiktas dviratininkas Justas.
Kapitonas Paulius Chadaravičius dalijasi pastebėjimu, kad per jo darbo metus smarkiai padaugėjo dviratininkų. „Nemažai yra tokių, kurie vakare mėgsta apsukti ratą iš Kauno. Dabar jau nenuostabu, kad iš Kauno ar Vilniaus važiuoja į Palangą pro mus. Jeigu jau pamatai, kad krepšių uždėta, jau žinai, kad į pajūrį važiuoja, net klaust nereik, nenuostabu jau.“
Maždaug 4 minutės. Tiek palankiomis sąlygomis iš vieno į kitą krantą. Tačiau jeigu vėjuota arba aukštas vandens lygis, kelionė gali trukti ir dvigubai ilgiau. „Kai ramus oras, viskas paprastai, bet jeigu vėjas, jau būna sunkiau, reikia galvoti, kad sustotum į tą pačią vietą. Jau kelinti metai vis dažniau pasitaiko stipraus vėjo iš vakarų. Tada srovė neša į vieną pusę, vėjas į kitą pusę, bet srovės jėgos neužtenka ir yra buvę, kad sustojam krūmuose.“
Keltas „Vilkynė“ / A. Morozovo nuotr.
Keltas „Vilkynė“ į pirmą reisą išplaukė 2000-ųjų liepos 17 dieną. Romanas Chadaravičius keltą sugalvojo sukonstruoti iš plaukiojančio krano, pritaikė mikroautobuso „Fiat Ducat“ variklį. Kad kelto nenuneštų srovė, jį pritvirtino prie metalinio lyno, nutiesto Nemuno dugnu.
Lynas iškyla tik tuomet, kai keltas plaukia, todėl kitiems plaukiantiems Nemune jis netrukdo. „Kartais pagalvoju, kiek reikėjo ir kantrybės, ir ryžto, kad padarytų, kas tikėjo, kas netikėjo. Tėvas buvo labai užsispyręs. Jis ko nori, tai bet kokia kaina pasieks“, – sako P. Chadaravičius.
Dėl intensyvaus grafiko kapitonas Paulius kelte ir nakvoja. „Man gerai vienam. Šeimyna būna atvažiuoja. Žmona kartais pyksta, kai atostogos, ji su vaikais viena visur važiuoja, bet ką darysi, paskui žiemą pabūnu namuose – atsigriebiam. Aišku, būna, kad atsibosta. Vasarą draugai atostogauja, o tu čia visąlaik. Dabar jau pripratau, žinai, kad kitaip nebus, ir stengiesi daryti viską, kad čia būtų gerai. Vakare pažvejoju, su dviračiu išvažiuoju, dar ką nors sugalvoju, kad prasiblaškyčiau ir kitą dieną vėl gerai.“
Paulius Chadaravičius / A. Morozovo nuotr.
Kelte sezono metu gyvendavo ir Pauliaus tėvas. „Čia galbūt neįvarytum keltininku dirbti, nes aš čia visą laiką ir būnu, visas 24 valandas. Gal čia toks mano būdas. Norisi susirišti su vandeniu, nes nuo jaunystės mane traukė tokie dalykai“, – kalbėjo R. Chadaravičius 2008-aisiais Rimo Bružo sukurtame dokumentiniame filme „Keltininkas“.
„Upė, dangus žvaigždėtas. gyvendamas Kaune to nepastebi, o čia kas vakarą saulėlydžiai gražūs, išeini į denį vienas. Gal tame ir romantika“, – filme kalba Romanas.
„Vilkynės“ keltas – vienintelis per Nemuną. Kažkada jų būta daug gausiau – 1939-aisiais suskaičiuota 18 rimtesnių keltų per Nemuną, tokių, kurie gali perkelti ne tik žmones, bet ir transporto priemones, krovinius, gyvulius.
Kelte sutikti vietiniai gyventojai dalijosi prisiminimais, kaip per užšalusį Nemuną važiuodavo automobiliai. Iš pradžių ledo tvirtumą patikrindavo kareiviai, po to važiuodavo kitos transporto priemonės. Visi važiuodavo atidarytomis durelėmis, kad jeigu netyčia įlūžtų, spėtų iššokti.
