Jurbarko rajono kraštotyros konferencijos, vykusios lapkričio 27 d., tema atliepė šiemet Lietuvoje minimus Žirgo metus. Konferenciją surengė Jurbarko viešoji biblioteka, buvo pristatyti aštuoni kraštotyros darbai ir perskaityta keletas pranešimų.
Proga paminėti
Žirgo metais 2023-uosius LR Seimas paskelbė, siekiant paminėti prieš 100 metų Plungės dvaro sodyboje įsteigtą valstybinį žemaičių veislės arklių žirgyną. Tačiau tai ir proga paminėti žirgo svarbą lietuvio gyvenime, pasaulėjautoje, kultūroje. Tą ir padarė septynios bibliotekininkės ir viena mokytoja, šiemet parengtuose kraštotyros darbuose papasakojusios apie savo kaimų žmones ir jų arklius – būtent šis žodis dažniausiai vartojamas.
Nors žirgas ir arklys reiškia tą patį gyvūną, pirmuoju tradiciškai vadinami veisliniai, lenktyniniai, parodiniai, t.y. skirti pramogai. O darbus nudirbti ir visur kitur – nuo gimimo iki mirties – talkino arklys.
Lietuvos herbe yra žirgas, o ir mūsų rajono dviejų seniūnijų – Eržvilko ir Viešvilės herbuose matome žirgus, konferencijoje priminė kraštotyrininkė Regina Kliukienė. Istoriniuose šaltiniuose ji yra aptikusi, kad XVI a. Veliuonoje ir Skirsnemunėje buvo karališkojo dvaro žirgynas, tokių Lietuvoje buvo tik šeši.
Tautosakoje – irgi žirgas, ne arklys. Apie tai pranešimą pristatė Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus narė Aldona Pauliukaitienė, o folkloristės Birutė Bartkutė ir Gintarė Stirbienė dainavo irgi apie žirgus. Buvo eksponuojami lybiškietės Onutės Buitkienės tapytų ir siuvinėtų žirgų paveikslai ir jurbarkietės Giedrės Jackienės suvenyrinių žirgelių kolekcija.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
