Rugpjūčio 21–22 d. šalia Šimtmečio tilto vyko tarptautinis pleneras „Gyvenimas ir kūryba prie Nemuno“, skirtas šiemet Jurbarko rajone paskelbtiems dviejų iškilių krašto asmenybių – kalbininko prof. Arnoldo Piročkino bei matematiko akademiko Jono Kubiliaus – ir Nemuno metams paminėti.
Sulaukė susidomėjimo
Plenero iniciatorė, menininkė Romarika Pikelienė džiaugiasi, kad renginys sulaukė arti trisdešimties dalyvių – nuo patyrusių profesionalų iki mėgėjų ar net pirmą kartą teptuką į rankas paėmusių entuziastų su vaikais.
Organizatorė pasakoja, kad tarptautiniu plenerą leidžia vadinti dalyvės iš Ukrainos ir Norvegijos, o didžiausio susidomėjimo šiuo renginiu iš dalyvių sulaukė paskutinę savaitę: „Sulaukiau daugybės skambučių su ko gero vieninteliu klausimu – ar dar galima registruotis ir kartu atsivesti draugus bei šeimos narius.“
R. Pikelienė pabrėžia, kad išskirtinė ne tik plenero proga, bet ir jo kūrybinė filosofija. Abu pagerbiami profesoriai buvo kilę iš Jurbarko rajono ir mokslo pasaulyje paliko ryškų pėdsaką, tačiau tyrinėjo jį skirtingai. „Vienas pasaulį pažino per kalbą, kitas – per skaičius, o mes šias dvi dienas bandysime jį atverti per spalvą, formą ir žvilgsnį,“ – akcentuoja iniciatorė, atkreipdama dėmesį į pagrindinę užduotį – išmokyti žmones įsižiūrėti į gamtą bei pamatyti, jog Nemunas ar dangus nėra vien mėlyni, jie slepia daugybę kitų atspalvių.
Organizatorių ir dalyvių negąsdino antrą plenero dieną prognozuojamas lietus ir nuotaikos negadino. „Bendrystės jausmas yra per daug brangus, todėl jeigu orai subjurs, darbai bus pabaigti ir aptarti jaukesnėje bibliotekos erdvėje“, – tvirtino R. Pikelienė.
Įgyvendintos svajonės
Tarp plenero dalyvių buvo galima sutikti skirtingo amžiaus, profesijų ir patirties žmonių, kuriuos vienijo bendras pomėgis – tapyba.
Kaunietė Kristina Padleckienė, paklausta, kas paskatino atvykti į šį plenerą, neslėpė, kad stipriausias impulsas buvo ilgametė draugystė su plenero organizatore.
Iš visų vaizdingų pakrantės motyvų Kristina pasirinko masyvią Jurbarko tilto konstrukciją. Šį pasirinkimą ji pirmiausia siejo su savo profesija. „Mano pirmoji specialybė yra statybos inžinerija. Tai gal dėl to prie tų konstrukcijų aš kažkaip noriu ar nenoriu vis ateinu“, – šypsodamasi apie neįprastą įkvėpimo šaltinį pasakoja kūrėja.
Jurbarkiečiams galbūt labiau kaip poetė žinoma Gintauta Kievišienė jau dešimtmetį priklauso Trečiojo amžiaus universiteto tapytojų grupei, tačiau šiame plenere ji dalyvavo pirmą kartą.
„Džiaugiuosi, kad gyvenime vis dar būna naujų patirčių. Buvimas bendruomenėje leidžia stebėti kitus ir nuolat tobulėti. Esu baigusi pedagoginius mokslus, todėl meno srityje – savamokslė. Noras tapyti ruseno visada, kol galiausiai virto aktyvia veikla“, – sako Gintauta.
Pašnekovės teigimu, anksčiau jos gyvenime buvusi poezija dabar liko tik užrašuose – visą dėmesį ir laiką šiandien užima tapyba. Jos darbai priimami bei vertinami ir internetinėse meno grupėse.
Kūrėja atskleidžia, kad tai jau antrasis jos darbas, skirtas Nemunui. Ji neabejoja, kad įkvėpimo ir fantazijos tolesniems ieškojimams prie šios upės jai tikrai nepritrūks.
Mokytojai Aušrai Žižienei tapyba tapo nepakeičiama poilsio ir vidinės ramybės forma. Nors pašnekovė kuklinasi teigdama neturinti ypatingo talento, piešimas, kaip būdas atsigauti po darbų, ją lydi visą gyvenimą.
Po ilgų dvejonių praėjusiais metais ji žengė drąsų žingsnį – pradėjo lankyti Antano Sodeikos dailės mokyklos suaugusiųjų klasę. Moters teigimu, būtent čia ji galutinai suprato, kad dailė jai yra tikrasis poilsis.
„Tai terapija, kuri man padeda vėl sugrįžti į save“, – sako mokytoja.
Šią raminančią praktiką pedagogė sėkmingai pritaiko ir dirbdama su vaikais: „Kai auklėtiniai savaitei baigiantis pavargsta ar patiria įtampą, popieriaus lapas ir spalvos jiems padeda nurimti.“
Be kūrybos, pašnekovę kasdien lydi ir glaudus ryšys su gamta. Nors gimė kitur, į Jurbarką ji atsikraustė 1990 metais. Šiandien moteris gyvena šalia Nemuno ir kiekvieną rytą pro langą mato jo vandenis. A. Žižienė pasakoja, kad jos rytai kartu su augintiniu prasideda ramiu pasivaikščiojimu pakrante, stebint virš upės slenkantį rūką ir besikeičiančią gamtą.
Ypatingas svečias
Plenero dalyvių būryje buvo galima išvysti ir ypatingą svečią – gerai žinomą menininką Mantą Maziliauską, į renginį atvykusį ir jam pačiam kiek netikėtai. Kūrėjo teigimu, prisidėti prie tokios gražios iniciatyvos jam visada malonu.
Imdamas į rankas tuščią drobę, menininkas atskleidė neturintis iš anksto numatytos vizijos, kas į ją suguls, tačiau tikino, kad tikrosios idėjos nebūna vien tuščia fantazija: „Ji vis tiek iš kažkur kyla – kad ir iš tokios realybės kaip sapnas.“
Nemunas menininkui nėra tiesiog vandens telkinys. „Man jis yra šventa arterija. Kiekvienų metų kelionė į tėčio gimtinę. Šis kelias – beveik piligriminis“, – apie ryšį su upe atvirauja kūrėjas.
Šis gilus santykis atsispindi ir kituose jo darbuose. Į plenerą menininkas atvyko iš kitapus Nemuno – rugpjūčio 20 d. Kiduliuose iškilo šiuolaikinės architektūros skulptūrinis ženklas „Šviesos pėdas“. Ši idėja menininkui ir geram jo draugui Mindaugui Pauliukui užgimė dar prieš 17 metų ir buvo ilgai brandinama.
Visus šiuos metus, pasak menininko, didžiausia varomoji jėga buvo pačių žmonių entuziazmas: „Mūsų pagrindinė rėmėja visą laiką išliko ta pati – tai laisva valia.“ Jo teigimu, rengiant nemokamus mokymus, paskaitas bei parodas Lietuvoje ir užsienyje, svarbiausia buvo paskatinti žmones mąstyti plačiau bei siekti aukštesnių tikslų.
Prabilęs apie ateitį, kurią būtų galima susieti su Jurbarku, M. Maziliauskas neslepia, kad šiame krašte dar liko daugybė neatvertų galimybių. Ant menininko darbo stalo vis dar dūla Gedimino ąžuolo skulptūros vizualizacija, o pati mediena – Raudonėje gulintis ąžuolo kamienas – kantriai laukia tinkamo momento atgimti.
Tapydamas prie Nemuno, menininkas prisiminė ir istorinį faktą: Jurbarkas kadaise buvo pirmasis šalies jūrų uostas. M. Maziliausko nuomone, miestui šiandien verkiant reikia stipraus, jo identitetą pabrėžiančio ženklo. Ar tokiu akcentu galėtų tapti čia jau stovintis inkaras, kūrėjas nutyli.
Tačiau jis atkreipia dėmesį ir į pačią viso krašto vystymosi filosofiją: „Kultūra visada privalo žengti priekyje. Ji atveria kitas perspektyvas ir galimybes. Būtinos ir trinkelės, ir asfaltas, bet nemanyčiau, kad tai turėtų būti galutinis tikslas. Tai tik priemonės geresniam ir patogesniam gyvenimui“, – apibendrina M. Maziliauskas, ragindamas pirmiausia investuoti į prasmingas idėjas, kurios trauktų turistus ir generuotų pajamas rajonui.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
