Nuo dziudo tatamio iki šokių aikštelės

Šiandien „Žvilgsnio“ viešnia – viena tituluočiausių Jurbarko krašto sportininkių, daugkartinė Lietuvos čempionė, Europos vicečempionė ir pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoja, dziudo trenerė Sandra Žievytė. Nors sportinė karjera ir darbas jau seniai nuvedė ją toli nuo gimtojo miesto, kiekvieną vasarą mergina grįžta į Jurbarką ir jau aštuonerius metus kartu su šeima organizuoja stovyklą vaikams.

Nuo vaikystės

Sportuoti Sandra pradėjo vos ketverių. Šiandien ji jau pati treniruoja vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius, tačiau jos kelias nuo mažos hiperaktyvios mergaitės iki profesionalios sportininkės ir trenerės prasidėjo būtent Jurbarke. Tiesa, dziudo pasirinkimą iš pradžių nulėmė ne didelė svajonė tapti čempione, o labai paprasta priežastis – reikėjo vietos, kur būtų galima iškrauti nesibaigiančią energiją.

„Buvau hiperaktyvus vaikas – visur viską laužiau, apversdavau namus. Tėvai galvojo, kur mane padėti, kad galėčiau iškrauti energiją. Mano teta, dziudo trenerė Diana Arlauskaitė, ji mane ir atvedė į sportą“, – juokiasi Sandra.

Pirmosios treniruotės didelio įspūdžio nepadarė. Mergaitė nelabai suprato, ką toje salėje reikia veikti. Jai patiko žaidimai, estafetės, draugystė su vyresniais vaikais ir tai, kad visi ją mylėjo. To užteko, kad pasiliktų.

Vėliau, augant, atsirado varžybos, o kartu ir supratimas, kas iš tiesų yra sportas. Pirmąją savo kovą Sandra laimėjo.

 Dziudo netrukus papildė sambo, o varžybų ir čempionatų geografija išsiplėtė gerokai ir už Jurbarko, ir už Lietuvos ribų. Jos pasiekimų sąraše – ne viena Lietuvos čempionato pergalė ir prizinės vietos skirtingose amžiaus bei svorio kategorijose, bronzos medalis Europos universitetų žaidynėse, Lietuvos studentų dziudo čempionės titulas, o pačiai jai svarbiausios pergalės iškovotos Europos ir pasaulio sambo čempionatuose. Medalių ji šiandien jau nebeskaičiuoja. Svarbiau tai, ką jai davė sportas.

Nulėmė kompromisas

Baigusi Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnaziją, Sandra įstojo į Lietuvos sporto universitetą. Tačiau sprendimas rinktis sporto studijas nebuvo toks savaime suprantamas, kaip gali pasirodyti.

Iki dešimtos klasės ji buvo įsitikinusi, kad taps dziudo trenere. Vėliau kilo kitų minčių – domino kariuomenė, policija, kriminalistika, traukė šokiai. Buvo ir noras pasekti brolio, pasirinkusio šokio studijas, pėdomis.

Galutinį sprendimą padėjo priimti tėtis. Jis pasiūlė paprastą kompromisą – pirmuoju numeriu prašyme įrašyti Lietuvos sporto universitetą. Jei įstos, studijas reikės baigti. O jeigu po jų vis dar norėsis kito kelio, bus galima rinktis papildomas studijas.

Sandra įstojo iš karto, ir į valstybės finansuojamą vietą. Ketveri studijų metai, kaip pati sako, buvo vieni geriausių. Dar studijuodama ji pradėjo treniruoti vaikus ir suaugusiuosius, o turėdama galimybę grįždavo ir į Jurbarką padėti treniruoti vaikų. Šiandien ji jau neabejoja, kad pasirinko teisingai.

Dziudo Sandrai nėra vien sporto šaka. Tai ir tam tikra gyvenimo filosofija. Ji išskiria du principus. Pirmasis – gerbti varžovą. Antrasis, jai dar svarbesnis, – būti doram ir geram.

Šią nuostatą nuo mažens stiprino ir šeima. Tėtis Sandrą mokė, kad kiekvieną dieną reikia padaryti bent vieną gerą darbą. „Man tai pavyksta savaime. Net nesistengdama pastebiu, kiek daug gerų emocijų tai suteikia žmonėms“, – sako ji.

Todėl šiandien trenerės darbą ji vertina ne vien pagal sportinius rezultatus. Jai svarbu, ką po treniruotės jaučia žmogus, ką jis išsineša iš salės ir ar sportas padeda jam tapti stipresniam ne tik fiziškai.

Po traumos – į šokius

Iš šalies gali atrodyti, kad tam, kad pasiektų aukštumas, profesionaliam sportui reikia atiduoti visą savo laiką. Sandrai jo visada užteko ir kitoms veikloms. Vaikystėje ji mokėsi groti klarnetu ir akordeonu, šoko grupėje „Pasakėlė“, vėliau – Redos Žemeilienės vadovaujamoje grupėje „Era“. Šokis buvo šalia sporto beveik visada.

Persikėlusi mokytis į Kauną Sandra šokius kuriam laikui atidėjo. Tuo metu svarbiausia buvo treniruotės, studijos, praktika ir varžybos. Prie šokių ji sugrįžo po traumos. Viename iš pasaulio čempionatų, likus vos dešimčiai sekundžių iki kovos pabaigos, kai jau buvo užsitikrinusi trečiąją vietą, Sandrai plyšo alkūnės raiščiai. Tai buvo vienintelė rimta trauma per visą sportinę karjerą, tačiau ji merginą paveikė ne tik fiziškai.

Kurį laiką Sandra galvojo, kad sportinė karjera baigta. Tačiau sėdėti be veiklos negalėjo, todėl Kaune nuėjo į salsos pamokas. Šokis padėjo susigrąžinti judėjimo džiaugsmą. Vėliau ji grįžo ir į dziudo salę, ir į varžybas. O prieš porą metų ji vėl atrado šokius – šįkart studijoje „Dance Master“. „Iš pradžių su aukštakulniais visai nesutariau – atrodė, kad šokti su lotynų Amerikos šokių bateliais man tiesiog neįmanoma“, – juokiasi Sandra.

Tačiau salsos ritmas ją greitai įsitraukė. Mergina jau dalyvavo trejose varžybose: pirmose ir antrose iškovojo antrąsias vietas, o trečiose tapo savo kategorijos čempione Lietuvoje ir jau perėjo į aukštesnę kategoriją.

Namų trauka

Prieš beveik dešimtmetį iš Jurbarko į Kauną išvykusi Sandra sako jaučianti didelę nostalgiją gimtajam miestui. Kiekvieną vasarą čia ji skiria laiko vaikams. Kartu su šeima „Medaus slėnyje“ Sandra jau aštuonerius metus organizuoja septynių dienų stovyklą „Pašėlusi vasara“.

Idėja iš pradžių kilo jos tetai – apdovanoti vaikus už gerus pasiekimus ir gerai praleistą sezoną. Sandrai ši mintis iškart patiko. Ji pati niekada nebuvo paprasta stovyklautoja – nuo pačių pirmųjų metų kartu su teta kūrė veiklas, estafetes, rungtis ir galvojo, kaip vaikams stovyklą padaryti kuo įdomesnę. Dar po metų prie organizavimo prisidėjo ir daugiau žmonių, o vėliau stovykla tapo visos šeimos projektu. Čia dirba jos mama, tėtis, brolis, draugai ir įvairių sričių profesionalai. „Turiu stiprią komandą – daug savo srities profesionalų“, – sako Sandra.

Stovyklos niekas iš šalies nefinansuoja – ją šeima organizuoja savo lėšomis. Pradžioje vaikai, kurių tėvai negalėjo sau leisti tokios pramogos, buvo priimami nemokamai. Vėliau atsirado nedidelis mokestis, skirtas maistui ir kitoms išlaidoms.

Ankstesniais metais į stovyklą susirinkdavo apie 60 vaikų. Šiemet jų buvo mažiau – apie 40. Sandra spėja, kad dalį šeimų išgąsdino nepalankios orų prognozės, nes stovykla yra skautiška – vyksta gamtoje, miegama palapinėse. Todėl oras šiai stovyklai iš tiesų gali tapti rimtu išbandymu.

Paklausta, ar šiame gyvenimo etape jaučiasi laiminga, Sandra nedvejodama atsako – taip. Laimė, pasak jos, kyla iš galimybės prisidėti prie kitų žmonių džiaugsmo. Tačiau kalbėdama apie tai, kas jai svarbiausia, ji pirmiausia mini šeimą. Šią vasarą turėdama vos vieną laisvą savaitę Sandra ją praleido pas tėvus, kaime prie Nemuno. Pjovė žolę, skynė serbentus, padėjo bitininkauti.

„Supratau, kad tai ir yra didžiausia prabanga – turėti tokią šeimą, tokią vietą gamtoje, galimybę leisti laiką su tėvais, kurie tave myli ir laukia“, – sako ji.

Atrodo, kad gyvenime jai iš tiesų nedaug ko trūksta. Nors minčių apie naują verslą ar dar daugiau stovyklų jau yra. „Norisi daryti gerus darbus ir naudingus visuomenei dalykus. Manau, kad mano vertybės atėjo iš šeimos, kurioje užaugau“, – pokalbį baigia Sandra.

Janina Sabataitienė