Lapkričio 7 d. Jurbarko kultūros centro liaudiška kapela „Mituva“ paminėjo gražų jubiliejų – 40 metų scenoje. Prieš keturis dešimtmečius šviesios atminties vadovo Vidmanto Žemliausko suburtas kolektyvas tapo neatsiejama Jurbarko krašto kultūrinio gyvenimo dalimi. Keitėsi kapelos nariai, įvyko nesuskaičiuojama galybė koncertų, tačiau meilė lietuviškai muzikai ir noras ja dalytis su kitais išliko.
Pradžia – nuo šokių
Liaudiška kapela „Mituva“ susibūrė 1985 m. pabaigoje. Idėją suburti muzikantus padiktavo taip pat jau šviesios atminties choreografė, Veliuonos kultūros centro liaudiškų šokių ansamblio „Veliuonietis“ vadovė Ada Baublienė.
„Kai susibūrė šokių kolektyvas „Veliuonietis“, šokėjams reikėjo gyvos muzikos. Tuomet garso aparatūros buvo nedaug, o šokti pagal įrašus nebuvo taip paprasta kaip šiandien. Ada Baublienė mano vyro Vidmanto paprašė pagroti repeticijose. Iš pradžių tai atrodė laikina, tačiau prasidėjus koncertams paaiškėjo, kad vieno muzikanto nebeužtenka, nes kiti kolektyvai atvykdavo su visa kapela“, – kolektyvo atsiradimo pradžią prisimena dabartinė „Mituvos“ vadovė Jadvyga Žemliauskienė.
Pavadinimo naujai susibūrusiai kapelai ilgai ieškoti nereikėjo. Kadangi muzikantai koncertuodavo ne tik su „Veliuoniečiu“, bet ir su Jurbarko kultūros centre jau gerą dešimtmetį veikusiu vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvu „Mituva“, naujasis kolektyvas pasirinko tą patį pavadinimą. Tuo metu kartu su kapela dainavo ir moterų ansamblis „Verdenė“.
2010 m. vykdant struktūrinius pokyčius Jurbarko kultūros centras buvo reorganizuotas ir nuo jo atsiskyrė keli kultūros centrai, kapela „Mituva“ taip pat pradėjo savarankišką koncertinę veiklą.
Atgimimo laikotarpis
Vienu įsimintiniausių kolektyvo veiklos laikotarpių Jadvyga įvardija Atgimimo metus, kai viskas, kas lietuviška ir liaudiška, įgavo naujų spalvų, o atsivėrus sienoms atsirado daugiau galimybių keliauti. Kapela daug koncertavo užsienyje, buvo nuolatinė „Europiados“ – tarptautinės folkloro šventės, į kurią susirenka įvairių šalių kolektyvai, dalyvė.
„Turėjome begalę koncertų skirtinguose Europos miestuose. Lankėmės Belgijoje, Danijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Moldovoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Šveicarijoje, o Vokietijoje, Krailshaime, buvome net vienuolika kartų“, – pasakoja J. Žemliauskienė.
Kelionės, pasak vadovės, buvo ne tik koncertai, bet ir ištisi nuotykiai. Ilgos naktys autobuse, kalnuose užgesęs variklis, instrumentai ir lagaminai, iškrauti ant griovio kranto. „Visokių cirkų yra buvę“, – šypsosi ji.
Anuomet į gastroles kolektyvas dažnai vykdavo kartu su „Veliuoniečio“ ir „Mituvos“ šokėjais. „Dabar tokių išvykų mažėja. Pabrango kelionės, ne visi kolektyvo nariai nori ilgų kelionių autobusais, o ir instrumentų gabenimas kelia papildomų rūpesčių“, – tvirtina Jadvyga.
Televizija,
konkursai ir įrašai
Kapela dalyvauja ne tik rajono kultūriniame gyvenime, bet ir kitų rajonų organizuojamose šventėse, festivaliuose, respublikinėje bei Pasaulio Lietuvių dainų šventėse.
„Mituva“ ne kartą dalyvavo Dainų švenčių atrankose ir konkursuose, taip pat net keletą kartų – televizijos laidoje „Duokim garo“. O vienoje iš jų netgi pasiekė pusfinalį. „Finale nesurinkome daug balsų, nes esame iš miesto. Šioje laidoje labiau balsuojama už kolektyvus iš kaimiškų teritorijų“, – pastebi vadovė.
Beveik visi „Mituvos“ atliekami kūriniai yra aranžuoti Vidmanto Žemliausko. Kapela yra sukaupusi didžiulį natų archyvą – storą aplanką vien aranžuotų šokių melodijų, kurias reikėjo išsirašyti ir pritaikyti savo sudėčiai.
2009 m., padedant kompozitoriui Kęstučiui Vasiliauskui, buvo įrašyta kompaktinė plokštelė. Joje – 31 „Mituvos“ įgrota ir „Verdenės“ įdainuota kompozicija bei dar 14 dainų, kurias kapela atliko kartu su vokaline grupe „Veliuonietis“.
Turi kapela ir savo festivalį – „Pamituvio armonika“, kuris šiemet vyko jai dvidešimt ketvirtą kartą ir buvo skirta ne tik kapelos jubiliejui, bet ir Kanklių metams paminėti. Į festivalį susirinko ilgamečiai kolektyvo draugai ne tik iš Priekulės ir Kėdainių, bet ir Punsko.
Liko aštuoniese
Per keturis dešimtmečius „Mituvoje“ grojo ne viena muzikantų karta. Peržvelgdama kolektyvo istoriją, Jadvyga Žemliauskienė skaičiuoja, kad kapeloje yra groję daugiau nei 20 muzikantų. Vienu metu kolektyve grojo net 12 muzikantų, o šiandien scenoje matome 8.
„Anksčiau kartu muzikuodavo ir jaunimas, daugiausia Vidmanto mokiniai. Prie kapelos buvo prisidėjusios ir visos trys mūsų dukros – Renata, Lina ir Simona. Visos grojo smuikais, o jauniausioji muzikos mokykloje baigė ir akordeono klasę“, – prisimena vadovė.
Dabartinė kapelos sudėtis nesikeičia maždaug nuo 2009 metų. Tarp muzikantų yra ir ilgamečių V. Žemliausko kolegų iš Antano Sodeikos meno mokyklos, ir jo buvusių mokinių. Vieni į kapelą atėjo turėdami muzikinį išsilavinimą, kiti – vedami didelės meilės muzikai. Kiekvienas atsinešė savo gebėjimus, instrumentą ir tapo bendro skambesio dalimi.
Visi kolektyvo nariai turi kitas profesijas, ne visos jos susijusios su muzika. Kontrabosu groja Arūnas Samys, skrabalais – Zita Liktienė, lūpine armonikėle – Loreta Ševelienė, birbyne – Ramūnas Totilas, smuiku – Skirmantas Mockevičius, būgnais – Sigitas Bakanas ir Algis Andrijonas, o kolektyvo vadovė Jadvyga Žemliauskienė – akordeonu.
Kiekvienas instrumentas čia turi savo partiją, todėl vieno žmogaus nebuvimas jaučiamas iškart. Ypatinga vadovė džiaugiasi skrabalais, kuriuos, pasak jos, šiandien turi reta kapela. Labiau jie paplitę Klaipėdos ir Šiaulių kraštuose.
2016 m. Anapilin iškeliavęs Vidmantas Žemliauskas kol kas yra vienintelis buvęs kapelos muzikantas, kurio netekta per 40 veiklos metų. Kiti nariai, nors laikui bėgant ir keitėsi, kolektyvą paliko dėl įvairių kitų priežasčių. O tuos, kurie liko, iki šiol sieja ne tik muzika, bet ir artima draugystė. Kartu švenčiami gimtadieniai, po repeticijų susėdama pasikalbėti, o susidūrus su sunkumais visada galima tikėtis pagalbos. „Dėl to mes ir sulipę“, – sako vadovė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
