Trumpiausią metų naktį degs Joninių laužai ir žaižaruojančios kibirkštys susilies su dangaus žvaigždėmis. Jauni ir seni pasklis po pievas ieškoti stebuklingojo paparčio žiedo. Smagu tikėti, kad žiedą suradęs, surasi ir savo laimę. Vadžgiriškiai Janina Juodienė ir Jonas Chmieliauskas irgi surado laimę – kiekvienas savo ir savaip.
Visa laimė – šeimoje
Jonas Chmieliauskas nuo ankstaus ryto kieme kaukši plaktuku, nes iki Joninių liko vos kelios dienos, o jis užsimojęsterasą. „Reikia pabaigti iki Joninių, nes svečių pilnas kiemas būna: pusseserių, tetų, dėdžių – liūdna nebūna“, – sako vyriškis.
Terasa – jau į pabaigą, o sodyboje yra ir daugiau paties Jono sumeistrautų medinių stebuklų: prie vartelių sparnus linksmai suka vėjo malūnėlis, pievelėje styrinėja ryškiai išdažytas gandras, sodelyje – net dvejos sūpynės, kieme tarsi nuo pakilimo tako taikstosi kilti lėktuvas.
J. Chmieliauskas dirba žemės ūkio bendrovėje, bet kai ten darbo nebūna, namie vyras visada randa ką veikti. Gulėti jis nemėgsta: visa Jono giminė tokia – darbšti, vis nusitverianti ką veikti. „Giminė plati – mano mama iš 12 vaikų, Jonų irgi yra, vienas dėdė Jonas gyvena Vadžgiryje“, – pasakoja vyriškis, kuris pats Vadžgirin atėjo į žentus, o jo gimtinė Taubučių kaime.
Taigi ta plati ir draugiška giminė ir šiemet, kaip kasmet, Jonui nupins ąžuolų vainiką ir visą trumpą Joninių naktį kieme netils linksmybės. Terasoje ant stalo stovi armonika. Nors pats Jonas negroja – jo rankos labiau linkusios prie medžio darbų – giminėje yra nemažai muzikantų.
Jonas prisipirko kaltų ir droš skulptūras, o muzikantu gal taps jo sūnus Justukas. Nors gimė prieš pat Jonines, birželio 22-ąją, tėčio vardo jis nepaveldėjo. Skirtingai negu Jonas, kurio tėvelis, ukrainietis, irgi buvo Jonas.
O paparčio žiedas? „Neieškau. Ką ieškosi? Juk jo nėra! – vyriškai, be jokų romantikų, sako Jonas. – Ir papartynų čia nėra. Bet pas mane vienas auga, specialiai pasisodinau. Bet ir be paparčio žiedo esu laimingas. Žmona Irma, sūnus – visa laimė šeimoje.“
Laimingiausios – jaunystės dienelės
Visai kitaip – be jokio šurmulio Joninių laukia Janina Juodienė. Gal ne tiek Joninių, kiek savo sūnų – su vyriausiojo Algirdo šeima ji gyvena, o jaunesnieji – Jonas ir Vidmantas – atvažiuos mamos pasveikinti.
Į klausimą, ar rado per savo netrumpą gyvenimą paparčio žiedą, devintą dešimtį jau įkabinusi močiutė sako, kad buvo tokių laimingų dienų, ir ima pasakoti apie vaikystę ir jaunystę.
Janina gimė ir augo Paišlynyje prie Šaltuonos upės. Kaimas tuomet buvo didelis: vaikų daug – retas turėjo tik du, ir jaunimo labai daug. „Biedni buvom, bet jauni gyvenom smagiai“, – sako moteris ir pasakoja apie mojavas – gegužines pamaldas, į kurias susirinkdavo jauni ir atgiedoję naktį būriu eidavo namo. Smagu! Sekmadieniais – į bažnyčią, ir vėl smagu visiems kartu pareiti per mišką. Net ir į pagrabą: dieną – vyresnieji, o vakare sueidavo vien jaunimas, giedodavo iš kantičkų. „Nebuvo kaip nė pagalvot, – sako Janina, – kad nenueitum į pagrabą.“
Prisimena Janina ir gegužines – kaipgi jaunystė be vakaruškų! Bet neatsimena, kad gimtajame kaime būtų kaip nors ypatingai švęstos Joninės.
„Jauni buvom žymiai blogiau, negu dabar, apsirengę ir pavalgę prasčiau. Kai suvarė į kolūkius, dirbom už dirses. Bet niekas nedejavo, kad blogai, nes buvo įtempti laikai – pokaris, žmonės bijojo ir turėjo apie ką galvoti… Dabar tik visiems visko mažai… Atsimenu, nusipirko kaimynas dviratį – kaip visiems buvo įdomu! O, kad dabar jis prisikeltų ir pamatytų, kiek žmonės turi mašinų!“ – pasakoja Janina.
Ištekėjo Janina už kaimyno Kazimiero. O ištekėjusi sunkiai susirgo, bet viskas baigėsi laimingai: susilaukė ir užaugino tris sūnus. Ir pati pasveiko!
Kai Kazimieras jau daugiau nei prieš 20 metų pasimirė, moteris pardavė namus ir parėjo pas sūnų į Vadžgirį. Čia – arti bažnyčia, ir Janina vaikščiojo ne tik į Mišias, bet ir giedojo bažnyčios chore.
„Dabar jau mažai bepavaikštau: tik po kambarį su lazda ir su vaikštyne iki vartukų, kai parduotuvė atvažiuoja – visas mano malonumas. Skaityti mėgstu. „Šviesą“ imu – mano mėgstamiausias laikraštis. Tik žiūriu – mano buvusi kaimynė prenumeratą laimėjo, o aš niekada toj loterijoj nesu dalyvavusi. Reikės laimę bandyti“, – smagiai pasakoja močiutė Janina. Nesiskundžia ir nedejuoja, kad nebegali kaip jaunystėje lakstyti ir toliausiai pėsčia apeiti, džiaugiasi, kad pasiremdama dar eina ir nereikia lovoje gulėti.
Laiko Janina turi daug. Neretai viena pavarto senas nuotraukas, prisimena savo jaunystę, artimuosius ir bičiulius, kurių nemažai jau iškeliavę iš šio pasaulio. Kai pernai kultūros darbuotojai su jaunimu rengė projektą „Vadžgirys senose fotografijose“ J. Juodienė davė daug nuotraukų ir papasakojo įdomių istorijų.
Daug išdidintų fotografijų dabar kabo Vadžgiryje ant įvairių pastatų ir ne tik vietiniams pasakoja senas istorijas. Vienoje nuotraukoje – ir Janinos mamytė – jauna, pasipuošusi, laiminga, kokia visada ir būna jaunystė.
Danutė Karopčikienė
