Vis ta pati sausra. Net rudenį. Kažkas neįtikėtino, kad tęsiasi nebesuprantamu tampantis ilgalaikis kritulių stygius. Mūsų gamtoje būdavo dėsninga, kad jeigu ir padžiovina sausra, tai vėliau prapliupęs lietus padaro savo. Dabar kitaip. Rodos tuoj pratrūks lyti, bet vasaros sausra jau nusikėlė į rugsėjį. Klausimas tik kada visa tai baigsis.
Jau prireiktų pastangų surasti vandens pelkėse. Mąžtančios vandens srovelės susitraukė gilyn į Viešvilės vagos dugną. Trumpame ruože sustabdytą vandenį kilsteli vien bebro užtvanka. Buveinių ežere per seklumas persišviečia dugną dengianti rusva nuogulų ir durpių tyrė, vienur siauru gūbriu kartu su moliuskų kriauklėmis išnirusi ežero paviršiun. Vėjo suplakti įlankoje telkiasi vienaląsčiai dumbliai. Viešvilės rezervato teritorija visiškai nepanaši į tokią, kuri daugiau kaip šešiasdešimtyje procentų savo ploto ilgesnį metų laiką paprastai išlikdavo užmirkusi. Dėl tokios sausros retenybėmis tapo net uodai. Pelkių kraujasiurbiams nebeliko kur veistis. Tačiau juos rudenį pakeitė kibiai kūną aplimpančios briedmusės. Žolėtame ir beržais apaugusiame pelkės pakraštyje tie vabzdžiai debesėliu užgula prisiartinusius žinduolius. Dabar tik šalnos ir žemėjanti paros temperatūra galės jas sustabdyti. O tai šiltą rudenį gali nutikti dar negreit.
Daug mėlynių dėl sausros vasarą nubarstė lapus. Bet rugsėjis jas pažadino vėl. Užteko mažo lietučio ir lyg gegužės pradžioje ant stiebų išsiskleidė šviesiai žali lapeliai, pakibo rausvos žiedų taurelės. Greta ant kitų kerelių kybo užsilikusios nuo vasaros tižios uogos. Tokį vaizdą kada žiedai ir uogos šalia pamatysi retai. Pelkėje spanguolių užderėjo saikingai. Šlapynių augalus pastovūs išbandymai sausra sekina ir tai matyti sumenkusiuose jų derliuose. Gal kiek mažiau jautrios varnauogės. Šiemet stiebai apkibę juodomis uogomis. Gilių gausa džiugina kėkštus ir voveres. Kėkštai, kiek gilių bebūtų, lyg vis tiek negana, kovoja tarpusavyje. Nuo įžūlių paukščių kliūva ir voverėms. Ant šakų užsiropštę žvėreliai kėkštus suvienija iškart. Pastarieji sutartinai puola kol šios nepasitraukia ar nuvytos iki šakos viršūnės numetamos nuo medžio.
Saulei artėjant prie laidos eglyne apie save primena žvirblinės pelėdos. Šių mažylių balsų rinkinys toks įvairiapusis, kad tikrai nepaprasta suvokti, koks garsas kokiai būsenai išreikšti naudojamas. Pelėdoms vėl pavasaris: jų švilpavimas dabar skamba dažnokai. O rytais pasigrista pelėdų kaimynių pilkųjų meletų tuotuvių giesmė. Juodosios meletos atkuto taip pat ir net galingas jų būgnijimas sausuolio viršūnėje nuaidi miškais. Saulėkaitoje šakose karstosi pilkosios pečialingos, kurios irgi aktyvios rudens giesmininkės. Eglynų gyventojų jerubių poros jau be jas palikusių savarankiškų jauniklių. Jerubės prisirišusios prie savo teritorijų, tačiau nebūtinai kaskart jas ten aptiksi. Tai priklauso nuo jų gyvenimo laikotarpio. Pavasarį per tuoktuves pora labiausiai pastebima ir nuolat blaškėsi po ribotą teritoriją. Vėliau, prasidėjus perėjimo metui, tarytum pradingo. Paskui slaptingai augino jauniklius, į atviresnį mišką atkeliavo tik jau su stambiais jerubiukais. Mokėjimas neišsiduoti duoda vaisius. Gal todėl jų gausos pastebimai nesumažina nei šernai, nei plėšrūnai. Jerubės – ne pelkių paukščiai, tačiau šiuo metu aplanko jų pakraščius, kad pasimėgautų spanguolėmis ir varnauogėmis bei sulestų vieną kitą užsilikusią vaivoro uogą.
www.viesvile.lt
