Aukso paukštė – jaunųjų  šokėjų rankose

Gegužės 10-ąją į Jurbarką atskrido dar viena „Aukso paukštė“ – aukščiausias Lietuvos mėgėjų meno kolektyvų apdovanojimas. Šį kartą jis skirtas Jurbarko kultūros centro jaunių liaudiškų šokių kolektyvui „Sūkurėlis“ ir jo vadovei Kristei Donauskienei.

Įvertinimas už meilę šokiui

 „Aukso paukštė“ į Jurbarką atskrido ne atsitiktinai – ją atlydėjo meilė šokiui, darbas ir vaikų spindinčios akys. Įteikti garbingo apdovanojimo atvykusios Lietuvos nacionalinio kultūros centro specialistės Živilė Adomaitienė ir Ernesta Tamaliūnienė neslėpė džiaugsmo jaunųjų šokėjų įvertinimu.

 Jos pabrėžė, kad „Aukso paukštė“ nutūpė į itin jauno, vos penkerius metus gyvuojančio kolektyvo rankas, o tai choreografijos pasaulyje pasitaiko labai retai. Viešnios pasidžiaugė „Sūkurėlio“ gyvumu, natūralumu ir itin tvarkinga scenine laikysena.

Prie sveikinimų prisidėjo ir Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius bei Jurbarko kultūros centro direktorė Rytė Gedrimienė. Meras kolektyvą pavadino gražiu kūrėjų dinastijos pavyzdžiu: juk vadovė Kristė tęsia savo mamos, žinomos choreografės Jolantos Telišauskienės, darbus. „Šie „sūkurėliai“ yra mūsų patys brangiausi ir šauniausi“, – sakė meras, įteikdamas padėkas ir bendruomenės dovanas.

Šokis nuo mažens

Nuo mažens šokio sūkuryje augusi Kristė Donauskienė sako, kad šokių mokytojos specialybę pasirinko neatsitiktinai. Meilę šokiui ji paveldėjo iš savo mamos, gerai žinomos choreografės Jolantos Telišauskienės.

„Aš jau nuo mažens žinojau, kad būsiu šokių mokytoja“, – sako K. Donauskienė, šokti pradėjusi vos ketverių. Vėliau sekė choreografijos studijos Klaipėdos universitete, magistrantūra Vilniuje ir šokio pedagogikos studijos. Tačiau svarbiausia, kaip pati sako, buvo vidinis supratimas, kad visas jos kelias bus susijęs su šokiu.

Susibūrė netikėtai

„Sūkurėlio“ atsiradimo istorijoje pagrindinis žodis taip pat yra šokis. Tačiau į jį telpa ne tik diplomai ar konkursai. Tai pasakojimas apie vaikus, kurie į tautinį šokį atėjo beveik netyčia, ir apie grupę, kuri vos per kelias savaites tapo viena stipriausių Lietuvoje.

Kristė pasakoja, kad grįžusi į Jurbarką pirmiausia subūrė šiuolaikinių šokių grupes „Dona“.

„Sūkurėlio“ istorija prasidėjo netikėtai. 2020 m. kelios merginos, tuo metu šokusios šiuolaikinius šokius, užsiminė, kad norėtų išbandyti tautinius. Sakiau joms: atsiveskite berniukų ir galėsime šokti. Per savaitę jų surinko tiek, kad iki šiol juokiuosi – tai buvo greičiausias berniukų surinkimas mano istorijoje“, – šypsosi vadovė.

Lūžiu tapo akcija „Visa Lietuva šoka“. Tuo metu Kristė turėjo ir atskirą berniukų šiuolaikinio šokio grupę, tad nusprendė vaikus sustatyti į poras bendram liaudiškam šokiui.

„Pagalvojau – tokie faini vaikai, reikia pabandyti. Suporavau juos tam renginiui, pašokome ir jiems patiko“, – prisimena ji.

Pirmieji laimėjimai

Iš dvidešimties vaikų buvo atrinkta dešimt porų, su kuriomis pradėtas rimtas darbas. Netrukus laukė ir pirmasis išbandymas – konkursas „Aguonėlė“. K. Donauskienė apie jį išgirdo seminare ir nusprendė dalyvauti.

„Užregistravau „Sūkurėlį“ spontaniškai, dar net normaliai nepadirbėjusi su vaikais. Visi stebėjosi“, – juokiasi vadovė. Rizika pasiteisino: vos mėnesį repetavę vaikai tapo laureatais. Komisija net negalėjo patikėti, kad pasiruošimas truko taip trumpai“, – pasakoja vadovė.

Šiandien tie pirmieji šokėjai jau penktokai. Jie kartu šoka trejus metus ir visus juos skina pergales „Aguonėlėje“. Vadovė sako, kad kolektyvo stiprybė – ypatingas ryšys. Vaikai taip susidraugavo, kad šokių partnerių beveik neįmanoma sukeisti – kiekvienas nori šokti tik su „savu“ žmogumi.

„Sūkurėlio“ vizitinė kortelė – šokis „Aukštadvario genys“. Vaikai jį ne tik techniškai gerai sušoka, bet ir puikiai vaidina. Kristė neslepia: vien taisyklingų žingsnių neužtenka. Jei šoksi be emocijos, žiūrovas tavimi nepatikės.

Ne mažiau vadovei svarbi ir drausmė. Kristė reikli viskam: nuo tvarkingai surištų vyžų iki teisingai apsivilkto kostiumo. Ji siekia, kad vaikai scenoje jaustųsi užtikrintai ir jiems niekas netrukdytų. Atsakomybės vaikai mokomi nuo mažens – net patys mažiausi savo kostiumus nešasi patys. „Jei vaikas šoka, jis turi išmokti pasirūpinti savo daiktais“, – įsitikinusi ji.

„Sūkurėlių“ šeima auga

Nors „Aukso paukštė“ šįkart skirta vienai konkrečiai grupei, K. Donauskienės vadovaujamas „Sūkurėlis“ yra kur kas didesnis. Po šiuo pavadinimu – net keturios liaudiškų šokių grupės: patys mažiausi priešmokyklinukai, pirmokai, antrokai, vėliau – trečiokų ir ketvirtokų grupė, laureatais tapę penktokai–septintokai bei neseniai susibūręs moterų kolektyvas.

Paklausta apie pavadinimo kilmę, vadovė sako, kad jis – natūralus pasirinkimas. „Svarstėme įvairius variantus, o tada vienas iš pirmųjų mano mokinių pasiūlė „Sūkurėlį“. Visiems patiko – juk šokėjai nuolat sukasi, juda, tad vardas puikiai prigijo“, – pasakoja Kristė. Be tautinių šokių, ji toliau moko ir šiuolaikinio šokio: čia sukasi dar trys grupės – nuo pačių mažiausių darželinukų iki paauglių.

Liaudiškas šokis neatsiejamas nuo spalvingų tautinių kostiumų, tačiau aprengti tokį gausų būrį – nemažas iššūkis. Vaikai greitai auga, todėl drabužius tenka nuolat keisti: išaugtus perduoti mažesniems, o didesnių ieškoti kitur. Čia Kristei vėl į pagalbą ateina mama. Ji ne tik skolina kostiumus vyresniems šokėjams, bet ir padeda įgyvendinti kūrybines idėjas. Koncerte žiūrovai išvydo ypatingą reginį – norėdama scenoje sukurti tam tikrą vaizdą, Kristė į pagalbą pasikvietė mamos vadovaujamą „Nemunėlio“ jaunimą.

Ateities viltys

Per kelerius veiklos metus „Sūkurėlis“ tapo neatsiejama Jurbarko kultūrinio gyvenimo dalimi, tačiau kolektyvas vis dažniau pastebimas ir už rajono ribų. Jaunieji šokėjai yra nuolatiniai įvairių šalies festivalių, švenčių ir konkursų dalyviai. Be pasirodymų Lietuvoje, „Sūkurėlio“ vardas jau skamba ir tarptautinėje scenoje. 2023 m. kolektyvas leidosi į savo pirmąją tolimą kelionę – dalyvavo tarptautiniame festivalyje-konkurse „Rimini Fest“ Italijoje, iš kurio parvežė aukščiausią „Grand Prix“ apdovanojimą. 2025-ųjų birželis šokėjams taip pat buvo intensyvus: jie lietuvišką šokį pristatė Graikijoje, festivalyje „Paralia Fest“, bei Latvijoje, Saldus mieste vykusioje šventėje „Pūtka nāc, dejot sāc“.

Vadovė K. Donauskienė pastebi, kad tokios išvykos vaikus ne tik supažindina su kitomis kultūromis, bet ir stipriai suartina, grįžę jie tampa dar tvirtesne komanda.

Nors „Aukso paukštė“ yra aukščiausias įvertinimas, Kristė sako jo nesitikėjusi taip greitai, tačiau žinojo, kad vaikai šio apdovanojimo tikrai verti dėl savo didelio ryžto. Kolektyvą pasiekus džiugiai naujienai, šokėjai reagavo su vaikišku nuoširdumu: „Tai mes geriausi Lietuvoje? Bet dar ne pasaulyje.“

Šis vaikų pastebėjimas geriausiai atspindi „Sūkurėlio“ dvasią. Nors ant jų rankų  jau nusileido „Aukso paukštė“, jaunieji šokėjai ir jų vadovė nežada sustoti. Jurbarką garsinantis kolektyvas toliau repetuoja ir ruošiasi naujiems pasirodymams. Kristė tiki, kad svarbiausia – išlaikyti tą ugnelę vaikų akyse, kuri užsidega kaskart užgrojus pirmiems muzikos akordams. Juk kai šokama iš širdies, net ir patys aukščiausi apdovanojimai tampa tik gražiu patvirtinimu, kad einama teisingu keliu.

Janina Sabataitienė