Nuo naujausių knygų iki padėkos metų geriausioms

Balandžio 23–26 d. visoje Lietuvoje vykusios šiemetinės Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės tema  – „Skaityk tarp eilučių“. Jurbarko viešajai bibliotekai ši savaitė buvo ypatinga: ji tapo erdve, kurioje susitiko praeities atminimas, šiuolaikinė literatūra ir bendruomenės pripažinimas. Savaitė buvo kupina įvairiausių renginių – nuo knygų pristatymų bei diskusijų iki svarbiausio akcento – geriausios metų bibliotekininkės paskelbimo.

Įkvepiantys susitikimai

Šventinė programa Jurbarke prasidėjo balandžio 23 d. renginiu, skirtu kraštiečiui kalbininkui, profesoriui Arnoldui Piročkinui atminti. Kalba nėra savaime suprantama duotybė, o gyvuoja tol, kol ją puoselėjame, todėl prof. A. Piročkino indėlis čia itin reikšmingas. Nors ne viską profesorius suspėjo atlikti pats, jau po jo mirties išleista knyga „Jonas Jablonskis. Gyvenimas ir darbai“ tapo pagrindiniu šio vakaro akcentu. Susirinkusius sveikinęs meras Skirmantas Mockevičius pasidžiaugė gyvu bendruomenės domėjimusi kalba ir priminė apie bibliotekoje įkurtą prof. A. Piročkino darbo kambarį. Prisiminimais apie bendrą darbą Vilniaus universitete dalijosi kolegos profesoriai Aldonas Pupkis ir Meilutė Ramonienė, o dukra Gaila Piročkinaitė atvėrė profesoriaus asmenybę iš šeimos perspektyvos. Diskusiją apie kalbą ir šiuolaikinę tapatybę praturtino žurnalisto Ryčio Zemkausko pranešimas, o muzikinę programą dovanojo Jurbarko kultūros centro jaunuolių choras „Bildukas“ (vad. Danutė Lapienė, akomp. Evelina Tamošaitytė).

Literatūrinę savaitę balandžio 24 d. pratęsė kraštietis  poetas, prozininkas ir dramaturgas Gasparas Aleksa, pristatęs šeštąjį poezijos rinkinį „Allēlōn / Asimetrijos“. Rašytojos Violetos Šoblinskaitės vedamame vakare klausėmės autoriaus skaitomų eilių, kuriose persipina kūniškoji ir dvasinė žmogaus prigimtis. Meilės, mirties, tikėjimo ir abejonės temos G. Aleksos kūryboje balansuoja tarp vizijų ir realybės, o autoriaus jautrumas kalbos muzikai sujungia archajišką įtampą su šiuolaikinio žmogaus tragikomišku nuogumu. Šį leidinį biblioteka jau įtraukė į savo fondus, tad skaitytojai jį jau gali rezervuoti.

Po literatūrinių tyrinėjimų, balandžio 27 d. bibliotekos lankytojų laukė kitokia patirtis – susitikimas su vienu universaliausių šiuolaikinių Lietuvos kūrėjų Aisčiu Mickevičiumi. Vaizdas, tekstas ir kvapo objektai užpildė erdvę, kai kūrėjas priminė, jog kvepalai yra ne tik aromatas, bet ir svarbi įvaizdžio dalis, atskleidžianti individualumą. Renginyje diskutuota apie kvapų reikšmę kasdienybėje, pasidalinta įžvalgomis apie kvapų kūrimo meną, o kiekvienas dalyvis galėjo tapti kvepalų degustatoriumi. Asmeniniai kvapų „prisimatavimai“ bei autoriaus įžvalgos apie knygas „Kvepalai. Olfaktorinės Istorijos“ ir „FOTOFILMAI“ tapo pokyčiams įkvepiančia patirtimi.

Kraštietės kūryba

Ypatingu  akcentu balandžio 28-ąją tapo susitikimas su vienintele šios savaitės autore moterimi – poete, visuomenininke ir keturių vaikų mama Vitalija Maksvyte. Šis susitikimas jurbarkiečiams buvo ne tik literatūrinis vakaras, bet ir nuoširdus pasimatymas su kūrėja, kurios šaknys giliai įleistos Nemuno pakrantėse.

Vitalijos kelias į didžiąją literatūrą prasidėjo Jurbarko rajone, Pilies I kaime, netoli didingos Panemunės pilies. Dar būdama Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos moksleivė ji pasižymėjo išskirtiniu kūrybiškumu, o mokytojai iki šiol prisimena jos pirmuosius rašinius kaip ženklą, jog iš mažos sėklelės auga didelis medis. Vėliau sekė studijos Vilniaus universitete, tekstų redagavimas leidyklose ir aktyvi visuomeninė veikla. Šiandien Vitalija – ne tik pripažinta poetė, bet ir menų terapijos praktikė, sertifikuota atidos mokytoja bei mentorė, savo patirtimi padedanti kitiems rasti kelią į savivoką.

Pristatydama savo naująjį poezijos rinkinį, autorė atviravo, jog dešimtmetis po pirmosios, Zigmo Gėlės premija apdovanotos knygos „Kvėpuoju“, jai buvo ypatingas brandos etapas: „Dešimt metų po pirmosios knygos ėjau per tamsiausias ir šviesiausias savo gyvenimo patirtis.“ Šis laikotarpis išmokė Vitaliją priimti gyvenimą ne kaip vientisą saldumą ar sūrumą, o kaip nuolatinį jų mainymąsi. „Ko išmokau? Kad ne tik saldumas, ne tik sūrumas, ne tik aštrumas ir ne tik švelnumas. Bet ir saldumas, ir sūrumas. Ir aštrumas, ir švelnumas. Viena pereina į kitą, mainosi, kinta“, – mintimis dalijosi kūrėja.

Ji kalbėjo apie drąsą nebebūti tik pasyvia stebėtoja: „Gali tapti puta, leistis nešama didesnės už tave bangos. Arba pati gali tapti banga, ir tada jau niekas nedrįs tavęs sumažinti iki putos.“

Būtent tokia – stipri ir banguojanti – yra ir jos naujausioji kūryba. Knyga „Ne kraujo, ne pieno“ savo apimtimi primena epą, kuriame poezijos ciklai („Apie žvėris ir žmones“, „Vidudienio kronikos“, „Persikūnijimai“) įrėminami originaliu Eglės žalčių karalienės mito perrašymu.

V. Maksvytė šiame kūrinyje griauna nusistovėjusius stereotipus apie motinystę ir seksualumą, teigdama, kad moters kasdienybė nėra tik valandos biure ar buityje – tai gilus, varginantis, bet kartu išlaisvinantis ir sakralus procesas. Autorė neslėpė, kad tai jai itin svarbi ir asmeniška „šventa teritorija“. Už šią drąsią, atvirą ir moteris emancipuojančią knygą Vitalija Maksvytė  apdovanota prestižine Jurgos Ivanauskaitės premija.

Intensyvų susitikimų maratoną balandžio 29 d. užbaigė Mariaus Daraškevičiaus knygos „Didysis kaminas, arba Dvaro virtuvė“ pristatymas. Autorių kalbinusi bibliotekos direktorė Rasida Stoškienė padėjo auditorijai pasinerti į dvaro kultūros paslaptis, taip jaukiai apibendrindama savaitės renginių ciklą.

Metų geriausioji

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, baigiamuoju bibliotekų savaitės akcentu tapo Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekos geriausios praėjusių metų darbuotojos paskelbimas.

Už 2025-uosius metus šis vardas suteiktas ilgametei profesionalei, kurios veikla jau seniai peržengė tradicinio darbo ribas – Skaitytojų skyriaus vyresniajai bibliotekininkei Sigitai Baltrušaitienei.

Savo profesinį kelią ji pradėjo 1980 metais, o nuo 1987-ųjų dirba Jurbarke. Šiandien ji yra viena iš tų specialisčių, kurios biblioteką paverčia gyvu bendruomenės centru. Pagrindinė S. Baltrušaitienės veiklos sritis – darbas su suaugusiaisiais, ypač senjorais. Ji rūpinasi ne tik jų kultūriniu laisvalaikiu, bet ir socialiniu įsitraukimu. Jos inicijuoti projektai, tokie kaip „Ir kūnui, ir sielai“, „Senti – tai nedingti iš visuomenės“ ar „Žmogus nepakeičiamas laike“, rodo, kad biblioteka yra erdvė, kurioje kiekvienas gali mokytis ir jaustis pastebėtas.

2025 m. Sigita aktyviai prisidėjo prie projekto „Esi čia laukiamas – užsuk!“ Jo metu senjorai stiprino skaitmeninius įgūdžius, bendravo ir aktyviau dalyvavo visuomenės gyvenime. Ne mažiau svarbus ir jos koordinuojamas skaitytojų klubas „Knygės“, tapęs puikiu kultūrinio dialogo bei kritinio mąstymo ugdymo pavyzdžiu.

Glaudus bendradarbiavimas su Jurbarko švietimo centru ir indėlis į suaugusiųjų mokymą rodo, kad S. Baltrušaitienės veikla orientuota į realią pagalbą žmonėms. „Tai specialistė, kuri ne tik puikiai atlieka savo pareigas, bet ir keičia požiūrį į šiuolaikinę biblioteką“, – sakė viešosios bibliotekos direktorė Rasida Stoškienė.

Bibliotekininkų apdovanojimų šventėje netrūko ir kitų prasmingų įvertinimų. „Skaitytojų magneto“ nominacija skirta Vilijai Platonovienei, kuri geba suburti bendruomenę ir sukurti tokią jaukią aplinką, į kurią lankytojai nori sugrįžti. „Metų inovatore“ paskelbta Simona Antanavičė – ji įvertinta už šiuolaikišką požiūrį bei mokėjimą sujungti skaitymą su naujomis technologijomis ir šeimoms patraukliomis veiklomis.

„Metų kibirkšties“ apdovanojimas įteiktas Aurelijai Diškevičiūtei už jos energiją, kūrybiškas idėjas ir aktyvų darbą su šiuolaikiška komunikacija. „Bibliotekos ramsčio“ vardas suteiktas Laimai Pernarauskienei už itin atsakingą, nuoseklų ir dažnai nematomą kasdienį darbą. Tuo tarpu „Metų projekto“ autore tapo Asta Tamulienė, sėkmingai įgyvendinusi sudėtingus sumanymus.

Visą vakarą šventinę nuotaiką kūrė ansamblis „Trio Unica“. Renginio pabaigoje visi susirinko bibliotekos kiemelyje, kur kartu pasodino ąžuoliuką. Šis medis tapo stiprybės, žinių ir augančios bendrystės simboliu.

Janina Sabataitienė