Viešvilės kultūrinis gyvenimas šiandien neįsivaizduojamas be Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro vokalinio ansamblio „Vėtrungė“, šiemet mininčio 20-ies metų sukaktį. Tokiame nedideliame miestelyje turėti tiek daug balsingų žmonių yra išties didelis turtas.
Pradžia – tarp kolegių
Viskas prasidėjo prieš du dešimtmečius, kai baigusi mokslus Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, kupina idėjų į gimtinę grįžo ansamblio vadovė Kristina Martinaitytė-Glinskienė. Jauna specialistė dirbo mokykloje bei kultūros centre, o muzika jai buvo ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas.
Pirmieji ansamblio žingsniai nuaidėjo mokykloje, subūrus dainuojančias mokytojas. „Pastebėjau daug balsingų kolegių ir panorau joms perduoti savo žinias. Vėliau, pritariant tuometiniam kultūros centro direktoriui Arvydui Griškui, kolektyvas persikėlė į centro patalpas“, – pradžią prisimena vadovė.
Kristina juokauja, kad dainininkes tiesiog „susirinko“ iš tų įstaigų, kuriose teko dirbti: vaikų darželio, mokyklos, vaikų globos namų. Įdomu tai, kad gyvavimo pradžioje ansamblyje dainavo ir du vyrai, tačiau ilgainiui kolektyve liko vienos moterys.
Per du dešimtmečius dalyvių kaita buvo minimali. Šiandien „Vėtrungėje“ 11 moterų, iš kurių net septynios dainuoja nuo pat susikūrimo dienos. Be vadovės Kristinos, nuo pirmųjų repeticijų kartu yra Vilija Platonovienė, Rasa Stoškienė, Rasa Augustienė, Violeta Juškevičienė, Rita Šukienė ir Irena Oičenkienė. „Vos keleriais metais vėliau prie mūsų prisijungė Laimutė Bukauskienė, Reda Šašienė, Neringa Putramentienė, o naujausia narė – Danguolė Brokorienė“, – vardija Kristina. Per tuos metus būta ir skaudžių netekčių – visos iki šiol su meile prisimena anapilin iškeliavusią Astą Danisevičiūtę.
Dainuoja iš klausos
Dar vienas ansamblio išskirtinumas – beveik visos dainininkės neturi muzikinio išsilavinimo, tad vadovė dainų jas moko iš klausos. „Iš vienuolikos narių tik kelios turi muzikinio rašto pagrindus: Rita ir Asta. Dar Violeta bandė lankyti muzikos mokyklą, tačiau netrukus ją metė“, – pasakoja Kristina.
Prie pokalbio prisijungusi Violeta Juškevičienė papildo vadovę prisimindama vaikystės pamokas prie fortepijono. „Trejus metus lankiau muzikos mokyklą, kol mama „išvijo“ dėl to, kad per daug dainavau“, – juokauja Violeta, prisipažindama, jog yra garsios chorvedės Marijos Tautkuvienės dukra.
Skirtingai nei Violeta, Vilija Platonovienė, ne tik niekada nesimokė muzikos, bet ir nepažįsta natų. „Turime puikią vadovę, kuri mus visko išmoko repeticijose. Visas dainas įsimename klausydamos ir pasidalijusios balsais pagal Kristinos nurodymus“, – aiškina Vilija.
Kitoks dainų skambesys
„Vėtrungė“ puoselėja savitą repertuarą, kuriame skamba ne tik gerai žinomi kūriniai, bet ir pačios Kristinos sukurtos ar aranžuotos dainos. „Renkuosi tai, kas mums tinka. Mėgstu aranžuoti kūrinius – nuo liaudies dainų iki sudėtingų kompozicijų, pritaikydama jas būtent šiam balsų sąstatui. Dėl to mūsų dainos skamba kitaip“, – sako vadovė.
O skamba jos toli už Viešvilės ribų. Pirmasis rimtas „krikštas“ įvyko praėjus vos dvejiems metams po susikūrimo festivalyje „Dainų giesmės“. Tuomet scenoje pasirodė net 14 narių, tarp kurių buvo ir Kristinos mokiniai.
Vėliau sekė pasirodymų, festivalių ir konkursų virtinė. 2016 m. respublikiniame konkurse „Sidabriniai balsai“ kolektyvas laimėjo II laipsnio diplomą. „O 2018 metais Joniškėlyje iškovojome „Grand Prix“ ir buvome pripažinti absoliučiai geriausiu mėgėjų kolektyvu“, – pasiekimais džiaugiasi Kristina.
Ansamblis aktyviai koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Vilijai labiausiai įsiminė pasirodymas Kauno karininkų ramovėje bei tarptautinis projektas Slovakijoje. „Nors vykome tik septynios, sulaukėme didelio pripažinimo. Ypač įsiminė akimirka, kai po pasirodymo paprastai išdidūs lenkų šokėjai spaudė mums rankas“, – prisimena V. Platonovienė.
Festivalis namuose
Viešviliečiai – svetinga bendruomenė, todėl ne tik patys keliauja, bet ir mielai kviečiasi svečius. 2015 m. sulaukusios pasiūlymo surengti savo festivalį, „vėtrungietės“ iššūkį priėmė. Šiemet festivalis vyko jau šeštąjį kartą.
Pavadinimo, nei kolektyvui, nei festivaliui, pasak vadovės, ilgai ieškoti neteko: „Skubiai reikėjo vardo išvykai. Norėjau ko nors energingo, bet „Vėtra“ ar „Audra“ pasirodė per stipru. Pasirinkome „Vėtrungę“ – tuo metu tai atrodė tiesiog gražus žodis. Tik vėliau supratome, kokia tai buvo taikli nuojauta: vėtrungė yra vienas svarbiausių Mažosios Lietuvos simbolių.“
Kad šie festivaliai išsiskiria savo dvasia, buvo galima įsitikinti balandžio 25 d. vykusiame renginyje, skirtame Nemuno metams. Kiekvienas festivalis turi savo temą: pirmajame kūrybiškai „apžaista“ pasienio zona, antrasis buvo dedikuotas paštui (nes kultūros centras įsikūręs buvusiame imperatoriškajame pašte), trečiajame skambėjo „Mažosios Lietuvos radijas“, ketvirtasis alsavo retro stiliumi, o penktasis – jubiliejinis – leido žvilgtelėti į repeticijų užkulisius.
Kristinos veikla neapsiriboja tik ansambliu – ji įkūrusi vaikų ir jaunimo dainavimo studiją, kurioje dainuoja ir jos dukra Karolina. Jų duetas skambėjo ir šiųmečiame festivalyje.
Šiandien „Vėtrungė“ yra daugiau nei ansamblis. Tai moterų bendruomenė, vienijama pagarbos tradicijai, meilės Viešvilei ir noro dovanoti skambią dainą. Du dešimtmečiai – tai tik graži preliudija tolimesniam kūrybiniam polėkiui.
ŠVIESOS inform.
jį bendradarbes.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
