2026-uosius Etninės kultūros globos taryba paskelbė atmintinais Kanklių metais. Šia proga, balandžio 17 d., Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre skambėjo kanklės ir pasakojimai, atvėrę ne tik šio vieno seniausių lietuvių liaudies instrumentų istoriją, bet ir netikėtai gilias jo šaknis Jurbarko krašte.
Nuo Seredžiaus iki Eržvilko
Renginio viešnia muzikė Lina Lukošienė pabrėžė, kad nors kanklės dažnai siejamos su kitais Lietuvos regionais, vietos istorija liudija ką kita – Jurbarko krašte jos buvo gyvas ir svarbus muzikos instrumentas. „Kartais atrodo, kad kanklės – tik Žemaitija ar Suvalkija, ypač garsieji Skriaudžių kanklininkai, bet kai pradedi gilintis, pamatai, kad ir čia jos turėjo savo labai gražias tradicijas“, – sakė ji.
Tyrėjų surinkti duomenys (Lina naudojo informaciją iš A. Trapulionytės-Bukauskienės straipsnio „Klausyk klausyk, sesute, ką tau kanklės sakys…“, Z. Slaviūno „Raštai“, II t., V. Taranauskaitės-Palubeckienės knygos „Kanklės lietuvių etninėje kultūroje“, V. Girininkienės monografijos „Veliuona“, A. Skridlos „Juodaičių krašto istorija“), archyviniai šaltiniai ir gyvi pasakojimai leidžia atkurti ištisą kankliavimo tradicijos tinklą – nuo Seredžiaus iki Eržvilko. „Tai nėra pavienės istorijos – tai visas tinklas žmonių, kurie grojo, gamino, perdavė vieni kitiems“, – pasakojo L. Lukošienė.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Kazimieras Masaitis (1865–1946) iš Padubysio kaimo. Rašytiniuose šaltiniuose, išlikusiuose jo marčios Kazimieros prisiminimuose, kalbama apie tai, kad K. Masaitis tai buvo geras, išsilavinęs žmogus, puikus pasakorius, kankliuoti išmokęs iš savo tėvo. „Instrumentą jis vadino paprastai, bet labai jautriai – „muzika“, ir „mylėjo ją kaip duoną“. Tas pavadinimas – „muzika“ – labai daug pasako. Tai ne daiktas, o gyvenimo dalis“, – atkreipė dėmesį renginio viešnia.
Įdomu tai, kad kanklininkystės tradicija K. Masaičio šeimoje tęsėsi per kelias kartas – sūnus Tadas taip pat skambino kanklėmis, net buvo pasigaminęs 13 stygų juodos spalvos instrumentą, o marti Kazimiera mokėjo ne tik kankliuoti, bet ir pritarti dainoms mandolina. Kaip minima tyrimuose, ji skambindavo įvairius šokius, pritardavo dainuojant bei grojant kitais instrumentais. „Matome, kad tai buvo šeimos tradicija – ne vienas žmogus, o visas muzikuojantis namų pasaulis“, – sakė L. Lukošienė.
Kanklės orkestruose ir kasdienybėje
Kanklės Jurbarko krašte neapsiribojo vien namų muzika. Jos skambėjo ir platesniame kontekste – net orkestruose. Minėdama Veliuonos krašto muzikantą Petrą Jokubauską, grojusį pučiamųjų orkestre, L. Lukošienė citavo: „Orkestre buvo du klarnetai, altas, baritonas ir bosas, pritardavo būgnas ir kanklės.“
Šitas faktas, pasak jos, daug ką nustebina ir įrodo, kad kanklės nebuvo tik tylus kampo instrumentas, jos drąsiai įsiliedavo ir į bendrą skambesį.
Kita įdomi, Linos paminėta kanklininkė – Agota Paukštytė-Tamulaitienė, gyvenusi Seredžiuje, kankles pažino dar jaunystėje. Vienuolika stygų turėjusį instrumentą jai padovanojo meistras S. Jasulaitis iš Kazlų Rūdos. Deja, per karą šios kanklės sudegė.
Instrumentas buvo gelsvos spalvos, su metaliniais varžikliais – tipiškos suvalkietiškos kanklės: dar prieš karą tokios kanklės buvo populiarinamos ir Zarasų krašte, ypač Antalieptės vienuolyno mokykloje, kur Agota ir mokėsi. Ten veikė mergaičių ansamblis, kuriam vadovavo vienuolė sesuo Stanislava. Vėliau, jau brandžiame amžiuje, nuo 1989-ųjų, A. Tamulaitienė vėl ėmė skambinti – šįkart K. Naudžiaus darbo dvylikastygėmis kanklėmis.
Tuo tarpu Klangių kaimo gyventojas Tamošius Kirmonas kankles pasigamino pats – pamatęs jas pas meistrus. „Labai svarbu suprasti – kanklės nebuvo uždaras, tik išrinktiesiems skirtas instrumentas. Pamatei, pabandei, pasidarei. O lietuviai juk nagingi ir drąsūs“, – pasakojo L. Lukošienė.
Kanklės, pasak jos, buvo svarbi bendruomenės gyvenimo dalis. Etnografas ir kunigas Antanas Juška savo užrašuose mini, kad jos skambėdavo vestuvėse – lydint nuotaką, vežant kraitį ar per piršlio kalbas. „Vestuvės be muzikos neįsivaizduojamos, o kanklės čia turėjo savo vietą – jos lydėdavo svarbiausias gyvenimo akimirkas“, – sakė ji.
Meistrai ir jų istorijos
Jurbarko krašte veikė ir saviti meistrai. Vienas jų – Petras Stankaitis (1907–2000) iš Zubrickų kaimo. Savamokslis stalius, kūręs įvairius buities ir meno dirbinius, apie 1937 m. pagamino ir kankles, kurios vėliau buvo perduotos istorikui Gediminui Klangauskui. „Tai buvo žmonės, kurie kūrė ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad mokėjo ir norėjo. Tarpukario Lietuvoje smalsiems ir kūrybingiems žmonėms buvo daug galimybių“, – sakė L. Lukošienė.
Eržvilko krašto kanklės taip pat išsiskyrė. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomos 10 stygų kanklės iš šio regiono, o muzikantas Antanas Janušas prisiminė turėjęs net apie 60 stygų instrumentą su dvigubomis stygomis – jau artimą citrai. „Matome, kaip tradicija kito – nuo paprastų kanklių iki sudėtingesnių formų“, – pastebėjo ji.
Etnografiniuose archyvuose minima ir skaudi muzikanto Bonifaco Brazinsko, grojusio ne tik kanklėmis, bet ir kitais instrumentais, istorija. „Kartą pavargęs jis prigulė naktį miške ir per miegus neapsižiūrėjo, kad į laužą vietoj malkos įmetė savo birbynę, dėl ko labai labai sielojosi. Tokios istorijos labai žmogiškos – jos parodo, kad instrumentas buvo daugiau nei daiktas“, – sakė renginio viešnia.
Daugiau nei instrumentas
Kanklių kilmė tautosakoje siejama su dar senesniais buities daiktais – luotu ir geldomis. Istorikai atkreipia dėmesį, kad jų forma primena iš medžio skobtas senovines transporto priemones. „Kanklės nėra atsitiktinis daiktas – jų forma ir prasmė ateina iš labai senų laikų“, – sako Lina Lukošienė.
Luotas baltų kultūroje turėjo ir simbolinę reikšmę – buvo suvokiamas kaip kelionės į anapusinį pasaulį priemonė. „Net simbolikoje matome – tai instrumentas, kuris lydi žmogų per gyvenimą ir už jo ribų. Legenda pasakoja, kad per Šiaurės karą vaikai, likę vieni, „ant kanklių, kaip ant rogių, tempė vienas kitą ir taip išsigelbėjo“. Tai labai stiprus vaizdinys – kanklės kaip išgyvenimo priemonė“, – pasakoja muzikė.
Kanklių pėdsakų aptinkama ir kalboje: žemaičių tarmėje šis žodis siejamas su išdžiūvusiu daiktu, o Telšių krašte „kankle“ vadintas ir žvejų tinklas. „Kalba išduoda daugiau, nei kartais galvojame – ji saugo senąją prasmę“, – apibendrina L. Lukošienė.
Pasakojimus renginyje lydėjo gyvai atliekama kanklių muzika, o klausytojai turėjo progą ne tik išgirsti skirtingų žanrų kūrinius, bet ir iš arti apžiūrėti bei prisiliesti prie muzikės sukauptos Lietuvos meistrų Alberto Martinaičio, Alvydo Šeduikio, Alfredo Lučinsko, Jono Bugailiškio ir kitų gamintų kanklių kolekcijos.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
