Kai dauguma žmonių keliones planuoja pagal patogius maršrutus ar poilsį prie baseino, iš Jurbarko kilęs Eimantas Daunys renkasi visai kitokį kelią – šaltą vėją, atvirą jūrą, ilgas dienas baidarėje ir nežinomybę. Šią vasarą jis ruošiasi vienam didžiausių savo gyvenimo iššūkių – daugiau nei 1300 kilometrų ekspedicijai „Paddling the Baltic Way“, kuri drieksis nuo Vilniaus iki Talino.
Vaikystė užaugino nuotykių ieškotoją
Šią istoriją turėtume pradėti pasakoti nuo kur kas ankstesnio laiko nei draugystė su baidarėmis ar Baltijos jūra. O prasidėjo ji Jurbarke, prie laužo liepsnos, skautiškose stovyklose ir pirmuose bandymuose išmokti išgyventi gamtoje. „Buvusių skautų nebūna“, – sako Eimantas, ir šie žodžiai nuskamba ne kaip graži frazė, o kaip gyvenimo taisyklė.
Prieš daugiau nei dešimtmetį iš Jurbarko išvykęs Eimantas prisimena, kad būtent skautai padėjo pagrindą jo dabartiniam keliui. Čia jis gavo ne teorinius, o tikrus praktinius įgūdžius – kaip užsikurti ugnį lyjant lietui, kaip pasistatyti pastogę miške, nepasimesti gamtoje ir nepanikuoti sudėtingose situacijose. Tačiau kartu su šia patirtimi atsirado ir kažkas daugiau – stiprus ryšys su Lietuva bei patriotiškumo jausmas.
„Skautavimas mane labai užgrūdino. Ten supratau, kad gamta nėra kažkas, ko reikia bijoti. Priešingai – joje žmogus labai daug supranta apie save“, – pasakoja jis.
Baigęs mokyklą vaikinas dvejiems metams pasuko į kariuomenę. Nors tai buvo saugi ir gera darbo vieta, o šalia jos Eimantas dar bandė ir studijuoti, noras pamatyti pasaulį nugalėjo. Pasibaigus sutarčiai su kariuomene ir pasiėmus akademines atostogas, atsirado proga ilgai lauktoms kelionėms.
Priklausomybė aukščiui
Įdomu tai, kad vanduo jo gyvenime atsirado ne iš karto. Pirmoji rimta Eimanto aistra buvo visai kita – laipiojimas uolomis. Atostogaudamas Turkijoje, Eimantas su draugu išbandė laipiojimo kursus. Tiesiog pramogai. Tačiau kelių dienų nuotykis greitai virto rimtu pomėgiu.
„Po pirmo karto supratau, kad noriu lipti dar. Tas jausmas labai sunkiai paaiškinamas – kai kabai ant uolos ir supranti, kad viskas priklauso nuo tavęs paties“, – prisimena jis.
Sugrįžęs į Lietuvą jis pradėjo treniruotis laipiojimo salėse. Vėliau ieškojo vietų laipioti lauke – bokštų Jonavoje, prie Kauno. Eimantą traukė ne komfortas, o situacijos, kuriose reikia susikaupimo, ištvermės ir pasitikėjimo savimi. Būtent tada sukirbėjo mintis, kad galbūt nuotykiai gali būti ne tik hobis, bet ir gyvenimo būdas.
Pirmoji stotelė – Amerika
Išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Eimantas pirmą kartą ilgam paliko Lietuvą. Ten praleido aštuonis mėnesius. Nors pradžioje turėjo konkretų darbą – baldų pervežimą – tikroji patirtis prasidėjo vėliau. Dirbdamas netoli Josemičio nacionalinio parko jis pirmą kartą pajuto, ką reiškia gyventi šalia laukinės gamtos. „Pamenu, stovėdavau ir žiūrėdavau į tuos kalnus. Atrodė, kad žmogus ten labai mažas. Tada supratau, kad nenoriu gyvenimo tarp keturių sienų“, – pasakoja jis. Būtent čia Eimantas pradėjo rimčiau galvoti apie darbą gamtoje ir nuotykių industrijoje.
Vėliau jo kelias pasuko į Suomiją: dirbo žiemos pramogų instruktoriumi, mokė turistus važinėti sniego automobiliais, vedė žygius, dirbo lauke net ir sudėtingomis oro sąlygomis. „Suomijoje supratau, kad žmogus gali priprasti prie labai daug. Kai dirbi lauke per speigą, po kurio laiko nustoji skųstis dėl smulkmenų“, – juokiasi jis.
Tačiau svarbiausia buvo ne pats darbas. Ten jis sutiko profesionalų instruktorių iš Airijos, kuris paskatino rimtai studijuoti vandens sportą. „Jis man pasakė: tu jau gyveni šitą gyvenimą, tai kodėl nepadarius to profesionaliai?“ – prisimena Eimantas. Tai tapo lūžio tašku.
Airijoje Eimantas baigė specialius instruktorių mokslus ir įgijo oficialias kalnų ir vandens sporto kvalifikacijas. Ten jis išmoko ne tik technikos. Daug svarbiau buvo suprasti atsakomybę. „Kai atsakai už žmones vandenyje ar kalnuose, nebegali elgtis atmestinai. Turi galvoti keliais žingsniais į priekį“, – sako jis.
Viena didžiausių Eimanto svajonių buvo aplankyti Naująją Zelandiją. Tačiau ten patekti nebuvo paprasta. „Lietuvai skiriama tik šimtas darbo ir kelionių vizų per metus. Jos dingsta per sekundę tiesiogine prasme“, – pasakoja jis.
Vizą jis bandė gauti trejus metus iš eilės. Kai pagaliau pasisekė, Eimantas išvyko dirbti baidarių gidu ir galėjo pilnai pritaikyti savo sukauptas žinias – analizuoti upes, planuoti maršrutus, lydėti žmones vandens trasose.
„Atvažiuoji į naują vietą ir pirmiausia turi suprasti vandenį. Upė labai greitai parodo, jei jos negerbi“, – sako jis.
Namie geriausia
Nors Eimantas aplankė daug pasaulio vietų – nuo Naujosios Zelandijos iki Arkties regionų – po daugybės metų kelionių jis suprato vieną dalyką: Lietuva jam liko svarbiausia. „Kuo daugiau keliavau, tuo aiškiau supratau, kad Lietuva man pati gražiausia“, – sako jis.
Taip gimė idėja sujungti meilę gamtai, vandeniui ir istorijai į vieną projektą – „Paddling the Baltic Way“. Ekspedicijai Eimantą įkvėpė istorinis Baltijos kelias. „Tuomet aš dar net gimęs nebuvau, bet mane visada žavėjo ir jaudino ta žmonių, susikibusių rankomis nuo Vilniaus iki Talino, grandinė. Savo kelionę ir skiriu vienybei, laisvei ir ryšiui tarp žmogaus, gamtos bei istorijos stiprinti“, – su užsidegimu pasakoja Eimantas.
1300 kilometrų
Eimantas ekspediciją pradės liepos 4 dieną Vilniuje. Nerimi pasiekęs Nemuną, jis plauks į Kuršių marias, vėliau – į Baltijos jūrą ir toliau judės palei Lietuvos, Latvijos bei Estijos pakrantes iki Talino. Visa kelionė turėtų trukti apie pusantro–du mėnesius. „Ši kelionė man yra ne tik fizinis iššūkis, bet ir būdas pagerbti Baltijos kelio dvasią – laisvę, bendrystę, istoriją ir ryšį tarp trijų sesių valstybių“, – sako Eimantas.
Žygis vyks visiškai savarankiškai – iš savo santaupų kelionę finansuojantis Eimantas pats gabensis maistą, vandenį ir visą įrangą, o nakvos palapinėse. Vaikinas skaičiuoja, kad pilna 4–5 žmonių komandos kelionė su profesionaliomis baidarėmis kainuotų apie 20 tūkstančių eurų. Nors suma didelė, tiesiogiai prašyti pinigų iš rėmėjų jis nedrįsta – tiesa, viena įmonė žygį jau parėmė užkandžiais.
Tačiau didžiausiu iššūkiu išlieka gamtos sąlygos. „Kai žmonės pamato gražią nuotrauką iš baidarės, jie dažnai nemato kitos pusės – šalčio, nuovargio, šlapios įrangos ar stipraus vėjo. Bus dienų, kai skaudės viską, bet tokiose situacijose žmogus labai daug supranta apie save“, – atvirauja keliautojas, kurio sumanymą artimieji labai palaiko.
Ypatingą reikšmę jam turi ir tai, kad vienas iš ekspedicijos etapų ves per gimtąjį Jurbarko kraštą. Jurbarko apylinkes turėtų pasiekti maždaug liepos 8–10 dienomis. „Man labai smagu, kad ši kelionė ves per mano gimtąjį kraštą. Labai norėčiau, kad žmonės prisijungtų bent trumpai atkarpai – kartu paplauktų, palydėtų Nemunu ar tiesiog sustotų pasikalbėti apie upes, jūrą ir keliones“, – kviečia Eimantas.
Pasak jo, prie ekspedicijos gali jungtis įvairių vandens priemonių mėgėjai – baidarių, kanojų, irklenčių ar valčių entuziastai. „Tai nėra varžybos ar rekordų siekimas. Svarbiausia – saugumas, bendrystė ir gera patirtis ant vandens“, – pabrėžia jis.
Visi norintieji sekti šią neeilinę kelionę ir sužinoti, kur keliautojas kasdien išlipa į krantą, tai galės daryti „Facebook“ ir „Instagram“ platformose, specialioje paskyroje „Paddling the Baltic Way“.
Norėtų pakeisti požiūrį
Eimantas atvirai sako, kad Lietuvoje baidarių kultūra dažnai atrodo pernelyg supaprastinta. „Dažnai viskas baigiasi stereotipu apie baidarę ir alaus skardinę. Bet vanduo reikalauja pagarbos. Tai gali būti labai rimta ir prasminga veikla“, – sako jis.
Todėl po ekspedicijos jis planuoja rengti rekreacinius baidarių technikos kursus, kuriuose žmonės mokytųsi ne sportinių rezultatų, o saugumo, taisyklingo irklavimo ir elgesio kritinėse situacijose. Jam svarbu parodyti, kad nuotykiai gamtoje nėra tik adrenalinas. Tai ir atsakomybė, disciplina, ryšys su žmonėmis bei aplinka.
„Man atrodo, kad žmonės šiandien labai pasiilgę tikro santykio su gamta. O vanduo labai greitai viską sustato į vietas“, – sako Eimantas.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
