Dauguma žmonių neatidėlioja svarbių darbų. Jei rytoj laukia vizitas pas gydytoją, svarbus susitikimas ar kelionė, pasiruošiama iš anksto. Visai kitaip elgiamės su smulkiomis užduotimis. Jas beveik visada paliekame „vėlesniam laikui“, nes atrodo, kad tam pakaks vos kelių laisvų minučių. Paradoksalu, tačiau būtent šie trumpi darbai dažniausiai užsibūna ilgiausiai.
Galvoje jie skamba paprastai: paskambinti, atsakyti į laišką, užregistruoti automobilį techninei apžiūrai, apmokėti sąskaitą. Tačiau dienos eigoje vis atsiranda kažkas svarbesnio. Vakare atrodo, kad tam jau nebėra jėgų, o kitą rytą apie juos primena tik netikėtai iššokęs pranešimas ar atsitiktinai pamatytas laiškas. Taip penkių minučių darbas nepastebimai persikelia į kitą dieną, paskui – į kitą savaitę.
Nebaigti darbai retai užima daug laiko, bet dažnai užima daug minčių
Tikriausiai kiekvienas yra patyręs keistą jausmą, kai atrodo, jog reikia prisiminti kažką svarbaus. Dirbate, kalbatės su kolega ar ilsitės vakare, tačiau mintyse vis grįžta tas pats nebaigtas reikalas. Kol jis nepadarytas, atrodo, kad nuolat „kaba ore“, nors realiai jam atlikti reikėtų vos kelių minučių.
Įdomiausia tai, kad atlikus tokią užduotį dažnai kyla ta pati mintis – kodėl jos neatlikau anksčiau? Pats darbas nebuvo sudėtingas, tačiau sprendimą jį atidėti teko priimti ne vieną kartą. Kiekvieną kartą sau pažadame prie jo grįžti vėliau, o kartu dar kartą išeikvojame dėmesį. Todėl kartais labiausiai vargina ne pati užduotis, o nuolatinis jos nešiojimasis mintyse.
Kodėl trumpi darbai taip lengvai pralaimi svarbesniems reikalams
Įsivaizduokime paprastą situaciją. Ryte į elektroninį paštą atkeliauja sąskaita. Tuo metu skubate į susitikimą, todėl nusprendžiate ją apmokėti vakare. Vakare užsitęsia darbai, po jų laukia apsipirkimas, namų ruoša ar laikas su šeima. Kitą dieną apie sąskaitą prisimenate tik tada, kai telefone pasirodo priminimas arba vėl pamatote tą patį laišką. Pats mokėjimas vis dar užtruks vos kelias minutes, tačiau prie jo jau teko sugrįžti kelis kartus.
Panašiai nutinka ir su kitais smulkiais darbais. Juos beveik visada nustelbia tai, kas tuo metu atrodo skubiau. Problema ta, kad trumpoms užduotims retai atsiranda „idealus momentas“. Jei jos neturi aiškios vietos dienotvarkėje, dažniausiai tiesiog keliauja iš vienos dienos į kitą.
Todėl verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, kiek laiko užima pats darbas, bet ir kiek kartų prie jo tenka sugrįžti mintimis. Būtent čia dažniausiai ir prarandama daugiau laiko, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Įpročiai padeda tada, kai sprendimų nebereikia priimti kasdien
Ne kiekvieną trumpą užduotį būtina atlikti vos tik ji atsiranda. Tačiau pasikartojantiems darbams labai padeda aiški tvarka. Kai nebereikia kiekvieną kartą galvoti, kada rasti laiko vienam ar kitam reikalui, sumažėja ir tikimybė jį atidėti.
Dėl šios priežasties nemažai žmonių periodinius darbus sugrupuoja. Vieni tam pasirenka konkretų vakarą savaitėje, kiti – vieną mėnesio dieną. Tuomet nereikia kiekvieną kartą spręsti, kada apmokėti sąskaitas, peržiūrėti periodines išlaidas ar pasirūpinti kitais nuolat besikartojančiais reikalais. Kai tokie darbai tampa įpročiu, jie nebeatrodo kaip dar viena užduotis ilgame dienos sąraše.
Mažiau atidėliojimo – daugiau ramybės
Kartais atrodo, kad produktyvesni žmonės tiesiog geriau planuoja laiką. Tačiau dažnai jų paslaptis gerokai paprastesnė – jie stengiasi nekaupti smulkių nebaigtų darbų. Ne todėl, kad visada turi daugiau motyvacijos, o todėl, kad žino, kiek daug dėmesio gali pareikalauti nuolat atidėliojami kelių minučių reikalai.
Kitą kartą, kai norėsis sau pasakyti „padarysiu vėliau“, verta trumpam sustoti ir pagalvoti, ar tas sprendimas iš tiesų sutaupys laiko. Labai dažnai paaiškėja, kad penkios minutės šiandien kainuoja gerokai mažiau nei savaitė nuolatinių prisiminimų apie dar vieną nebaigtą darbą.
