„Laikas bėga, ir metams bėgant daug kas pasimiršta. Tačiau patys svarbiausi istorijos dalykai turi būti kartojami vėl ir vėl, kad išliktų mūsų atmintyje“, – šie žodžiai skambėjo liepos 2 d. Vinco Grybo memorialiniame muziejuje pasitinkant 85-ąsias skulptoriaus tragiškos žūties metines.
Išliko atmintyje
Ypatingas vakaras buvo skirtas ne tik prisiminti tragišką iškilaus kūrėjo likimą, bet ir švęsti meno gyvybingumą, kuris peržengia laiko ir tragedijų ribas. Renginys prasidėjo skulptoriaus anūkės, Vinco Grybo memorialinio muziejaus direktorės Rasos Grybaitės, skaitytais vieno žymiausių XX a. pirmos pusės lietuvių skulptorių Petro Rimšos prisiminimais apie tą baisiąją 1941 metų liepos 3-iąją, kai Jurbarke, kartu su čia gyvenusia žydų bendruomene, buvo sušaudytas jo kolega ir draugas Vincas Grybas.
Prieš 85 metus niekas nenutuokė, kokia tragiška bus kita diena. Ta liūdna data primenama ir šiandien – diena, kai Jurbarke buvo sušaudyta daug žydų ir menininkų. Tarp jų buvo ir skulptorius Vincas Grybas. Kartu su juo minimas ir Juozas Kriaučiūnas – likimas lėmė, kad vienas iš jų buvo sušaudytas, kitas išsigelbėjo.
Apie tuos laikus išliko ir Petro Rimšos prisiminimai. Tuo metu tiek Lietuvoje, tiek Jurbarke jau šeimininkavo hitlerininkai, o šalį kasdien sukrėsdavo vis baisesnės žinios. Tačiau liepos 12-ąją Rimšą pasiekė pati baisiausia žinia – Kaune jis sužinojo, kad Jurbarke sušaudytas jo senas geras draugas Vincas Grybas.
Ši žinia skulptorių giliai sukrėtė. P. Rimša Vincą Grybą laikė didžiausiu ir žymiausiu Lietuvos skulptoriumi monumentalistu – plačių užmojų, dinamišku ir energingu kūrėju. Nors jų nuomonės kartais skirdavosi, o pats Vincas pasižymėjo išskirtiniu, kartais ekscentrišku būdu, Rimša greta jo visada jautėsi puikiai – V. Grybas papildydavo tai, ko trūko pačiam Rimšai.
Apimtas nerimo ir vilties, kad ši žinia gali būti netiesa, Rimša skubiai susiruošė į kelionę. Dailininkų sąjunga parūpino jam reikalingus leidimus, ir liepos 14-ąją jis atvyko į Jurbarką.
V. Grybas Jurbarke buvo įsikūręs dar nuo 1929 metų. Pasirinko gražų kampelį buvusio dvaro parke, prie Mituvos upės: senojoje kalvėje įsirengė skulptūros dirbtuves, pirtyje laikė medžiagas, o buvusiame kontoros pastate įsikūrė gyvenamąjį namą ir ateljė. Čia jis kūrė savo didinguosius monumentus, tvarkė aplinką, o jo darbais didžiavosi visi Jurbarko gyventojai.
Atvykęs į vietą, Rimša rado kraupų vaizdą – Jurbarkas buvo visiškai sudegintas ir sugriautas. Tačiau skulptoriaus sodyba, laimingo atsitiktinumo dėka, išliko sveika – tik kieme mėtėsi sudaužytų gipsinių biustų šukės. Sodyboje Rimša sutiko skausmo palaužtą Grybo žmoną.
Muzika kaip paminklas
Minėjimo vakarą savo pasirodymu giliai įprasmino Klaipėdos violončelių kvartetas – Mindaugas Bačkus, Kornelija Kupšytė-Cinelė, Karolis Vaičiulis ir Aliaksandr Serdziukou. Jų atliekama muzika, savo skambesiu artima žmogaus balsui, padėjo sukurti šviesią, elegišką atmosferą ir tapo jautria pagarba prisimenant menininką.
Kvarteto vadovas ir įkūrėjas M. Bačkus atskleidė, kad koncertas Jurbarke, liepos 3-iosios išvakarėse, surengtas neatsitiktinai – šis vakaras jam turėjo ir asmeninę reikšmę: čia jis po daugiau nei penkiasdešimties metų susitiko su Rasa Grybaite, savo klasės drauge iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Jo teigimu, koncertuoti būtent Vinco Grybo memorialiniame muziejuje, tarp menininko sukurtų monumentų, jam buvo ypatingas išgyvenimas – tai vieta, kurioje meno kūriniai ir tragiška istorija susilieja į vieną visumą, todėl kiekvienas garsas čia įgauna papildomą svorį.
Programą kvartetas pradėjo Maurice’o Ravelio „Bolero“, aranžuotu keturioms violončelėms. Šis kūrinys pasirinktas kaip pati didžiausia muzikinė skulptūra, puikiai derantis su aplinka, kurioje skambėjo koncertas. M. Bačkus pastebėjo, kad, stovint tarp Vinco Grybo sukurtų monumentalių formų, „Bolero“ pamažu augantis, kylantis garsas tarsi atkartoja patį skulptoriaus kūrybos principą – kantrų, nuoseklų judėjimą nuo pirmo potėpio iki didingos visumos. Taip muzikinė ir skulptūrinė kalba, pasak jo, šį vakarą susijungė į vieną bendrą pagarbos gestą menininkui, kurio darbai ir gyvenimas šiose vietose buvo sukurti ir taip žiauriai nutraukti.
Simbolinę vietą programoje užėmė kūrinys, skirtas žydams atminti ir pagerbti. M. Bačkus jį paskyrė savo geriausio draugo Alano tėvo Moišės Kromos, kilusio iš Jurbarko, atminimui, kūrinį pavadindamas savotišku himnu šiai skaudžiai temai.
Tą vakarą itin jautriai ir ypatingai suskambo Johno Williamso sukurta melodija iš kino filmo „Šindlerio sąrašas“ – jos gedulingas, skausmo persmelktas skambesys tarsi sujungė visų mintis į vieną bendrą tylos ir atminimo akimirką. M. Bačkus priminė, kad 1941 m. liepos 3 d. kartu su V. Grybu buvo sušaudyta gausi Jurbarko žydų bendruomenė. Todėl, pasak jo, šis kūrinys skambėjo ne tik kaip asmeninė pagarba draugo tėvui, bet ir kaip bendras atminimo ženklas visiems, kuriuos palietė ta pati Holokausto tragedija Jurbarke.
Rasos Grybaitės prašymu kvartetas atliko ir dalį Antonio Vivaldi „Metų laikų“. Vakaro programą paįvairino ir roko klasikos aranžuotė – grupės „Metallica“ kūrinys „Nothing Else Matters“, skambėjęs violončelėmis ir dar kartą parodęs, kokį platų diapazoną gali aprėpti šis instrumentas.
Po renginio, dėkodamas muzikantams ir Vinco Grybo memorialiniam muziejui už prasmingą šios skaudžios istorinės datos paminėjimą, Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius įvertino tai, kad tikrasis menas – muzika ir skulptūra – yra amžinas, o kūrybinis palikimas tęsiasi per kartas.
Išsaugotos
tradicijos
Atminimo vakaras Vinco Grybo memorialiniame muziejuje buvo vienas iš liepos 3-iosios minėjimo akcentų. Ši diena Jurbarke jau ne vieną dešimtmetį skiriama 1941-ųjų tragedijos aukoms atminti.
Kasmet liepos 3-iąją, lygiai trečią valandą po pietų, žmonės renkasi Jurbarko miesto pakraštyje esančiame Naujasodžių kaime. Būtent čia 1941 metais įvykdytos pirmosios masinės Jurbarko žydų žudynės, nusinešusios ir skulptoriaus Vinco Grybo gyvybę.
Šiemet minėjime „Atminti ir pasakoti: Jurbarko žydų istorijos“ susirinkusieji prie memorialo padėjo gėlių, o pagerbdami aukų atminimą pagal žydų tradiciją paliko atminties akmenėlius.
Naujasodžiuose nužudytų Jurbarko žydų atminimą pagerbė Izraelio Valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne.
„Šiandien turime galimybę mintimis sugrįžti prie tų tragiškų dienų ir prisiminti nužudytas moteris, vyrus ir vaikus. Taip pat turime sau pažadėti, kad kiek gyvensime, saugosime jų atminimą, gerbsime vieni kitus ir niekada netoleruosime antisemitizmo bei neapykantos“, – kalbėjo ambasadorė Lietuvoje Shelly Hugler Livne.
Į susirinkusiuosius kreipėsi Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, o skaudžius tos dienos istorijos faktus priminė skulptoriaus Vinco Grybo anūkė, jo vardo memorialinio muziejaus direktorė Rasa Grybaitė.
Atminimo stotele tą dieną tradiciškai tampa ir Sinagogų aikštė Kauno gatvėje.
Prie memorialo jautriai skambėjo Rafailo Karpio atliekama malda už žuvusiuosius, o visą atminimo dieną užbaigė jo koncertas Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
Janina Sabataitienė
