Kai užklumpa ligos ar rūpinamės stiprinti imunitetą, kad jų išvengtume, einame į vaistinę – farmacijos pramonė siūlo daugybę sintetinių preparatų. Tačiau yra ir kitoks pasirinkimas, pastaruoju metu sulaukiantis vis daugiau šalininkų – organizmo stiprinimas ir gydymas vaistiniais augalais. Vartojantieji žoleles ne visada jas renkasi dėl pigumo – vaistažolių mišiniai nepigiai kainuoja, bet todėl, kad natūralus produktas sveikiau už sintetiką.
Ryšys su gamta įvardijamas kaip vienas lietuvių tautos bruožų. Dabar, deja, tą ryšį esame jau praradę, ir norėdami gauti iš augalų sveikatos sielai ir kūnui turime iš naujo mokytis gamtą pažinti.
Tokiomis mintimis susitikimą su Viešvilės gyventojais pradėjo viena žymiausių mūsų šalies žolininkių Jadvyga Balvočiūtė. „Mes esame chemijos pramonės įkaitai”, – teigė provizorė-farmakognostė. Ji neneigia chemijos mokslo, primena daugelio cheminių gydomųjų preparatų pradžią buvus augaluose ir sako, kad gal ir nebūtų tapusi augalinės kilmės vaistinių žaliavų tyrinėtoja, jei ne baigtos farmakologijos studijos. „Tačiau kai mokslas pereina į biznį – tai jau kitas lygis, – sakė J. Balvočiūtė apie farmacijos pramonę, ne visada sąžiningai besirūpinančią žmogumi. – Išplito gydymas hormonais, kontraceptikais – tai veda į auglius, net į asmenybės degradavimą.”
Savo gimtinėje Gyvolių kaime, Mažeikių rajone, J. Balvočiūtė yra įkūrusi sertifikuotą ekologinį žolelių ūkį ir iš jame užaugintų ar natūralioje aplinkoje surinktų vaistinių augalų ruošia arbatas ir nuo įvairiausių negalavimų, ir kasdieniam vartojimui.
„Augalai veši ir siūlosi mums į pagalbą”, – taip aiškina Jadvyga netradicinio ūkininkavimo pasirinkimą.
„Kai manęs klausdavo, kokį augalą labiausiai vertinu, seniau sakydavau, kad mėtą, o dabar žinau, kad visi yra reikalingi. Argi rožė vertingesnė už varputį?” Žolininkė apgailestauja, kad ne be žmogaus įsikišimo į gamtą pražuvo daugybė augalų rūšių. Kiekvienas augalas reikalingas, net dilgėlė ir varnalėša – netvarkingumo požymis – turi gydomųjų savybių.
Ekologiškoms Jadvygos žolelių arbatoms ruošti vartojama apie 200 rūšių augalų.
„Maždaug trečdalį vaistažolių auginame ūkyje. Naudojame tik žaliąją trąšą – sėjame vikius, paskui juos apariame, taip žemė apsivalo nuo piktžolių”, – pasakoja farmakognostė ir teigia, kad ir piktžolės yra naudingos. Ravint vaistažolių laukus, išmetamos tik vadinamosios „amerikankos”, kitos, net žliūgės, džiovinamos.
Nuostabiu augalu J. Balvočiūtė vadina varnalėšą: „Tai organizmo valytoja, varnalėša šalina tai, kas organizmui svetima – dažiklius, emulsiklius, konservantus, kurių gausu maiste. Varnalėša gydo dermatitus ir alergijas, žiedynai turi priešvėžinio poveikio.” Varnalėšos šaknį pravartu graužti norintiesiems mesti rūkyti. Kompiuterininkams žolių žinovė pataria vartoti asiūklį, nes jis turi silicio, naikinančio radionuklidus. Cholesterolį kraujyje mažina kiaulpienė, kaštonų žiedai ir vaisiai. Alyvų žiedai pasižymi priešuždegiminiu poveikiu – labai tinka sąnariams.
Nors, pasak žolininkės, nė vieno augalo vaistinės savybės iki galo dar nėra ištirtos, žmogaus organizmas pats sugeba pasiimti iš augalų tai, kas vertingiausia.
Mėgstantiems kasdien gerti žolelių arbatą, patartina ją ruošti iš dviejų komponentų – vienas skoniui, kitas – kvapui. Kaitaliojant žoles, nevartojant labai stiprių nuovirų, sveikam žmogui vaistažolės nepakenks, atvirkščiai – stiprins imunitetą. O ir sloguojant, peršalus, kosėjant ar net turint rimtesnių negalavimų, nebūtina gerti cheminius preparatus – puikiausiai gali padėti Lietuvos laukų, miškų ir darželių žolės.
Ekologiniame Jadvygos Balvočiūtės ūkyje gaminamos 53 rūšių žolelių arbatos nuo negalavimų. Tačiau vaistinių augalų poveikis žmogui yra individualus. Provizorė-farmakognostė J. Balvočiūtė ruošia ir asmeninius vaistinių žolelių mišinius, atsižvelgdama į ligonio sveikatos būklę, į jo gydytojo rekomendacijas. „Labai svarbu pritaikant gydomuosius žolių mišinius atsižvelgti į skrandžio rūgštingumą ir kraujospūdį. Jeigu žmogus arbatomis nori gydyti keletą negalavimų, paruošiu jam vieną mišinį, nes vartoti iškart kelias arbatas nerekomenduojama ir nepatogu”, – sakė J. Balvočiūtė. Žolininkė apgailestauja, kad vis daugiau laiko skirdama individualioms pacientų konsultacijoms, mišiniams gaminti, ji neteko galimybės dirbti patį maloniausią darbą – braidyti po pievas ir rinkti žoles.
Paklausta apie stebuklingu vaistu nuo vėžio laikomą dėmėtąją maudą žolininkė sakė, kad tai labai nuodingas augalas, ir nepatarė patiems jo rinkti ir gydytis. „Saugiai paruošti ir pateikti žmogui nuodingą augalą – didelė atsakomybė”, – sakė J. Balvočiūtė, bet teigė neatmetanti galimybės dėmėtąją maudą naudoti gydymui, nes pažįstanti žmonių, kuriems tas nuodingas augalas padėjo.
Viešviliečiai klausė ir apie daugelio auginamą auksinį ūsą. Žolininkė sakė neabejojanti nei jo, nei kitų svetimų augalų gyvybinėmis ir gydomosiomis galiomis, tačiau jos sritis – vietiniai augalai. „Lietuvos floroje galima rasti visus Tibeto medicinos atitikmenis. Gerai ir svetur augantys augalai, tik svarbu, kad būtų surinkti švariose vietose”, – teigia J. Balvočiūtė, tačiau pati nepardavinėja kitų pagamintų žolių mišinių, nes nėra tikra, kas juose sudėta.
Augalų vartojimas organizmui stiprinti ir ligoms gydyti turi senas tradicijas, kurių dabarties žmogus nedaug bežino ir žolių nebepažįsta. Kiekvienas augalėlis pulsuoja gyvybe – nederėtų paniekinti to, ką gamta žmogui siūlo.
Danutė Karopčikienė
