Lietuva mini bažnytinės provincijos įkūrimo šimtmetį – vyskupijos jubiliejaus minėjimus rengia ir savo bendruomenėse. Kauno arkivyskupijos 100 metų jubiliejų šv. Mišiomis ir bendruomeniška agape liepos 5-ąją šventė Jurbarko Švč. Trejybės parapija. Jubiliejus nukelia į 1926 metus ir veda bažnytinės provincijos įkūrimo keliu, dėkojant Dievui už išsaugotą ir perduotą tikėjimą, už Bažnyčią palaikančius žmones.
Nauja istorinė pradžia
„Prieš šimtmetį, 1926 m. vasario 26 d., Kaune susirinkusi Lietuvos vyskupų konferencija galutinai priėmė palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio (tuomet popiežiaus paskyrimu buvusio apaštaliniu vizitatoriumi) parengtą Lietuvos bažnytinės provincijos projektą su 1 arkivyskupija, 4 vyskupijomis, 48 dekanatais, apie 480 parapijų ir Klaipėdos prelatūra. Ligi tol Lietuvos parapijos buvo keturių vyskupijų – Vilniaus, Seinų, Žemaičių ir Varmės – sudėtyje, priklausė trims metropolijoms – Mogiliavo, Varšuvos ir Vroclavo“, – Lietuvai svarbius faktus pristato Kauno arkivyskupijos kurija, trumpai atkurdama šimtametę istoriją.
Tų pačių 1926 m. balandžio 4 d. tuometis popiežius Pijus XI palaimino šį projektą: savo pasirašytoje bulėje „Lituanorum gente“ paskelbė apie įkuriamą atskirą bažnytinę provinciją, sudarytą iš Kauno, kaip metropolijos, sosto bei sufraganinių Telšių (drauge su Klaipėdos prelatūra), Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijų.
Buvo nustatytos vyskupijų geografinės ribos, paskirti vyskupai: pirmuoju Kauno arkivyskupu metropolitu paskirtas Juozapas Jonas Skvireckas (1873–1959), Panevėžio vyskupu – Kazimieras Paltarokas (1875–1958), Kaišiadorių vyskupu – Juozapas Kukta (1873–1942), Telšių vyskupu – Justinas Staugaitis (1866–1943), Vilkaviškio vyskupu – Antanas Karosas (apie 1849–1947), jų sostais tampa vyskupijų katedros. Kaišiadoryse (1936 metais) ir Panevėžyje (1930) šia proga buvo pastatytos ir konsekruotos katedros, kurių ligi šiol nebuvo.
Tai buvo nauju gyvybingumu vyskupijose, dekanatuose, parapijose prasiveržęs religinio gyvenimo etapas, pasižymėjęs dvasininkų, tikinčiųjų, įvairių bažnytinių organizacijų, padėjusių stiprėti jaunai valstybei, augimu (pvz., 1926 m. Panevėžio vyskupijoje 69 parapijas aptarnavo 171 kunigas. Katalikų buvo 375 tūkst. 1940 m. šios vyskupijos 91 parapijoje dirbo 241 kunigas, o katalikų skaičius išaugo ligi 418 950, plg. Panevėžio vyskupijos interneto svetainės duomenys).
Naujai įkurta Lietuvos bažnytinė provincija reiškė ir stiprėjantį ryšį su Šventuoju Sostu. Tai atvedė į vėliau, 1927 metais, pasirašytą Lietuvos konkordatą su Šventuoju Sostu.
Jurbarko parapija
Prieš šv. Mišias Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje prisiminta ne tik Kauno arkivyskupijos, bet ir Jurbarko parapijos istorija. Jurbarko krašto muziejaus direktorius Arvydas Griškus pristatė Jurbarko parapijai svarbiausius akcentus, iš istorinių šaltinių sudėliotus šio muziejaus ekspozicijų konsultanto Justo Ušinsko.
Pirmoji data – 1430 metai: Motiejus Valančius mini, kad tuomet Jurbarke jau buvo pastatyta bažnyčia. Tačiau pirmi patikimi šaltiniai nurodo, kad bažnyčia Jurbarke galėjo atsirasti karalienei Bonai Sforzai suteikus fundacijas 1545-1555 metais. Vėliau, 1593-1596 m. katalikai buvo netekę savo bažnyčios, o jau 1603 m. ją atgavo, arba buvo pastatyta nauja. Nurodoma, kad tai padarė kunigas Verekundas, perėmęs parapiją iš kun. Motiejaus Srijkovskio, garsaus lenkų kilmės istoriko, kurį laiką klebonavusiu Jurbarke.
1819-1833 m. Jurbarko parapijos klebonais buvo iš kunigaikščių giminės kilę kunigai Kasparas Giedraitis ir Vincentas Giedraitis. Nuo 1833-ųjų klebonu paskirtas Mykolas Kervelis, kuris ypač rūpinosi lietuvybe ir švietimu. Spaudos draudimo metais prie spaudos lotyniškais rašmenimis gabenimo iš Prūsijos prisidėjo ne tik jis, bet ir klebonas Kazimieras Marcinkevičius bei vikaras Jurgis Rožanskas.
XX a. pradžioje vis labiau ryškėjo naujos bažnyčios poreikis. Vietoje medinės bažnytėlės pradėtos neogotikinio stiliaus bažnyčios statybos vyko 1901-1907 metais. 1907 m. spalio 27 d. bažnyčią konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis, o į jos bokštą buvo įkeltas į JAV emigravusių jurbarkiečių dovanotas varpas.
Jurbarko bažnyčioje tarnystę Dievui skyrė daug šviesių kunigų. 1918 m. klebono Pranciškaus Stakausko rūpesčiu Jurbarke įsteigta „Saulės“ progimnazija. Jurbarko klebonu 1924-1940 m. buvo kun. Juozas Bikinas – Lietuvos Seimo narys, visuomenininkas, redagavęs „Vienybę“, dienraštį „Laisvė“.
Bažnyčia, kaip ir visas miestas, ypač nukentėjo per 1940 m. liepos 7 d. kilusio gaisro. Pirmuosius bažnyčios atstatymo darbus organizavo klebonas Anatolijus Stanevičius. Stalinizmo metais parapija patyrė persekiojimus ir represijas. Visgi 1968 m. klebonas Mykolas Buožius ėmėsi tvarkyti bažnyčios vidų ir aplinką, buvo pastatyta tvora, šventoriuje iškilo kryžius, skirtas Lietuvos krikšto 600 m. jubiliejui. Jurbarko parapijos altarista 1977-1982 m. buvo žymus antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, partizanų kapelionas, tremtinys Algirdas Mocius.
1992-ieji – parapijos dvasinio atgimimo metai. Klebonas Antanas Slavinskas ir vikaras Robertas Gedvydas Skrinskas, padedant parapijiečiams ir užsienyje gyvenantiems kraštiečiams, atstatė Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios bokštus. 1993 m. birželio 13 d. per Šv. Antano atlaidus bokštus pašventino vyskupas Vladislovas Michelevičius.
Gyvoji bažnyčia
Praėjusį sekmadienį minint Kauno arkivyskupijos šimtmetį šv. Mišias aukojęs Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijos klebonas kun. Erastas Murauskas kiekvieną kvietė apmąstyti savąjį kelią, suprasti kas tikra, kokių vertybių vedini gyvename. Žmonės meldėsi ir dėkojo Dievui ne tik už 100 arkivyskupijos metų, bet ir už parapijiečius – gyvąją šiandienos bažnyčią. Parapijai skirtas laikas, mažas ar reikšmingas darbas, parodytas rūpestis – visa tai vienija, buria ir atveria širdis tikėjimui.
Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. dekanas Darius Auglys padėkas įteikė savivaldybės merui Skirmantui Mockevičiui, Jurbarko dekanato šeimos centro vadovei Irenai Danupienei, Carito koordinatorei Almai Busch. Nuoširdų ačiū, įteikdamas jubiliejų įprasminančias dovanas, tarė jurbarkiečiui Gediminui Žemaičiui, bažnyčią nuolat puošiančiai Jurgitai Dundulytei, Jurbarko krašto muziejaus direktoriui Arvydui Griškui, Jurbarko ir Girdžių parapijų zakristijonams Aleksandrui Mackevičiui ir Vincentui Pinkevičiui, už informacinę sklaidą – „XXI amžiaus“ ir „Šviesos“ redakcijų darbuotojams.
Po šv. Mišių žmonės neskubėjo skirstytis, rinkosi parkelyje prie klebonijos ir klausėsi nuotaikingų „Santakos“ kapelos melodijų bei Andriaus Pojavio atliekamų dainų. Tos dienos susitikimai, drauge išgertas arbatos puodelis, pasidalijimas vaišėmis džiugino, šypsenos – šildė. Į namus kiekvienas savyje nešėsi jubiliejinės iškilmės dalelę – kaip pagarbą šimtametei istorijai, pareigą ją saugoti ir tęsti.
Jolita Pileckienė
