Dūzgiantys aviliai – nauda darbštiems bitininkams (1)

Kai išsuktas paskutinis medus, o bitutės ruošiasi žiemoti, į tradicinę „Medkopio“ šventę renkasi Jurbarko rajono bitininkai – pasidžiaugti medaus derliumi, pasidalyti patarimais ir linksmai pašvęsti. Praėjusį sekmadienį Jurbarko bitininkų draugija „Nektaras“ surengė jau XIX šventę.

Medaus mažiau

Pasveikinęs į šventę susirinkusius bičiulius draugijos pirmininkas Jonas Skėrys priminė, kad Jurbarko bitininkai į organizaciją susibūrė dar 1969 m. „Mūsų šventė šiemet devynioliktoji, bet mūsų sambūris gali švęsti 48-tąjį gimtadienį“, – džiugią žinią skelbė pirmininkas ir ragino šventę pradėti įnešant draugijos vėliavą. Vėliavą draugija pasigamino ir pašventino prieš trejus metus sąskrydyje Priekulėje.

Bitininkų draugijoje „Nektaras“ registruoti 108 rajono bitininkai, nors kopinėjančių medų yra ir daugiau. Į būrį buriasi patys aktyviausi, darbščiausi, norintieji dalytis patirtimi, džiaugsmais ir bėdomis. Draugijos pirmininkas bičiulius paragina dalyvauti projektuose, konsultacijose – bitininkams neužtenka vien medų sukti, tenka ir įvairius dokumentus pildyti.

Pasak aktyvios bitininkų draugijos narės, visų švenčių organizatorės Nijolės Radavičienės, šiemet medaus derlius menkesnis. „Pavasaris buvo labai šaltas, vėliau prasidėjo lietūs – išplovė pievas. Bitutės nektarą gi renka ne nuo žemės, o iš žiedų“, – priežastis vardijo N. Radavičienė.

Bitininkė tikina, kad jurbarkiečiai medaus kainos šiemet nekėlė – vidutiniškai prašo 5 Eur už pusę litro saldaus sveikatos šaltinio. Tačiau rugpjūčio pirmąjį savaitgalį vykstančioje respublikinėje bitininkų šventėje, kuri šiemet surengta Panevėžyje, pastebėjo, kad medus buvo brangesnis. Į šias šventes jurbarkiečiai vyksta nuolat. Ten apie bitininkystę galima padiskutuoti ne tik su lietuvaičiais, bet ir su bitininkais iš Lenkijos, Baltarusijos, Švedijos, Suomijos, Estijos, Anglijos.

„Bitininkai – labai draugiški žmonės. Dėl kainų nekonkuruoja, nebent turguje šiek tiek nuleidžia“, – juokiasi N. Radavičienė. Moterį į bitininkystę paviliojo vyras Albinas – jo giminė laikė bites. Radavičiai pirmąsias porą bičių šeimų nusipirko prieš 21 metus, o dabar jų ūkyje – 40 avilių.

Ar dažnai bitės gelia patyrusius bitininkus? „Pabandykit nueiti pas kaimyną puodą pamaišyti ir gausit su šluota. Taip ir bitutės savo namus gina. Reikia žinoti kelias taisykles: prie avilio neiti prisikvėpinus ar pasmirdus, arba blogos nuotaikos. Jei tik su vyru susiginčijam, tuoj būnam „paskiepyti“, – paslaptimis dalijasi bitininkė.

Kaupia žinias

Didžioji dalis draugijos bitininkų – vyresnio amžiaus, tačiau pamažu į jų gretas įsilieja ir nauji veidai. Vaidotą Tamulį jurbarkiečiai žino kaip policijos pareigūną.

V. Tamulis didelį bičių ūkį paveldėjo iš uošvio – ilgamečio draugijos pirmininko Vinco Alfredo Venclovo. „Vis pakalbėdavom su uošviu, kad norėčiau įsigyti aviliuką ir išmokti bitininkauti. Taip besiruošiant jį užklupo liga ir likau vienas prie 30 avilių“, – iššūkiu tapusią bitininkystės pradžią prieš pusketvirtų metų prisimena Vaidotas.

V. Tamulis įstojo į bitininkų draugiją, o į pagalbą kvietėsi patyrusius bitininkus. „Daug literatūros perskaičiau, bet labiausiai pasitikiu senų bitininkų patarimais“, – tikina vyras. Pradėti teko nuo medaus kopinėjimo, sako, ir klaidų pridaręs, bet pamažu visko išmokęs. „Atrodo, viskas paprasta, bet atsidarai avilį ir visi mokslai dingsta“, – juokiasi V. Tamulis.

Pasak bitininko, lietuviškos bitutės yra labai piktos, bet prineša daugiau medaus, tad kartais verta pakęsti jų pyktį. Dabar V. Tamulis į avilius leidžia Karnika veislės motinėles, kurios beveik negelia. Tokių motinėlių valdoma bičių šeima tampa ramesnė.

V. Tamulis sako, kad jam šie metai geresni nei pernykščiai – matyt, patirtis savo daro. Bitininkas dabar turi 20 bičių šeimų, kurios kiekviena per sezoną prineša 20-25 kg medaus. „Medaus nėra tiek daug, kad tektų į turgų važiuoti. Išperka draugai, pažįstami“, – sako V. Tamulis. Jo bičių ūkis įkurtas Pervazninkuose esančiame vienkiemyje, bitutės pavasarį suneša šviesų rapsų, o vėliau tamsų ir kvapnų liepų bei miško augalų medų.

Bitininkas tikina, kad nemažai darbo reikalaujanti bitininkystė jau tapo maloniu ir smagiu užsiėmimu. „Tai toks atsipalaidavimas nuo kasdienybės darbų! Pasineri lyg į kitą pasaulį“, – bitininkystėje ne tik materialinę naudą randa V. Tamulis.

Dešimtmečiai patirties

Po kelerių metų devyniasdešimties sulauksiantis Alfonsas Bakšaitis bitininkauja nuo penkiolikos, kai priprašė tėvo parvežti vieną bičių šeimą iš Rusijon išvežtos tetos sodo. „Tėvas bičių bijojo, o aš, būdamas pusvyriu, pats visko išmokau. Nuo tada, kur aš, ten ir mano bitutės“, – sako senasis bitininkas. Dabar bitėms jis skiria visą savo laiką, o anksčiau tekdavo po darbo jomis rūpintis – A. Bakšaitis dirbo statybų inžinieriumi, beveik visi Jurbarko daugiabučiai jo statyti.

Kol buvo gyva žmona, abu Bakšaičiai prižiūrėjo ir 200 bičių šeimų, dabar Alfonsas laiko per šešias dešimtis. Jo ūkis – Dainių II ir Klišių kaimuose. Bitininkas pasakoja, kad buvo laikas, kai bitutės jam sunešdavo 5-6 tonas medaus, ir dabar per sezoną A. Bakšaitis išsuka toną. „Kaimynai perka, pažįstami, o daugiausia atvažiuoja ir išsiveža urmu klientai iš Vilniaus, kitų miestų. Žinau, kad mano medus vežamas ir į Vokietiją“, – paklausa nesiskundžia bitininkas.

Alfonsas pasidžiaugia, kad per visą bitininkavimo laiką jo bitutės nesirgo, nebuvo labai blogų metų, o ir įgėlė gal tik porą kartų, kai netyčia prispaudė. Bitininkas neperka specialių rūbų, tik ant veido tinklelį užsideda. „Labai taikios mano bitės. Taip kaip aš su jomis apsieinu, taip ir jos su manim. Visada dosniai atsidėkoja už rūpestį“, – sako bitininkas ir pasakoja, kad bitutės jau paruoštos žiemai.

Savo patirtimi A. Bakšaitis mielai dalijasi su jaunaisiais bitininkais. „Kokios gali būti paslaptys? Patariu, kam reikia, parodau, ką ir kaip daryti reikia. Daug čia mano išmokytų bitininkų šiandien susirinko“, – mosteli klegančių kolegų pusėn senasis bitininkas.

Medkopio pabaigtuvės

Ir jauni, ir seni bitininkai „Medkopio“ šventėje rado ką veikti. Stalai lūžo nuo vaišių, dainas traukė kiduliškiai muzikantai Birutė ir Jonas, o gardžią košę lauko virtuvėje virė šaulys Kęstutis iš Tauragės. „Iš kirvio verdu. Bus ypatinga šauliška bitininkų košė. Šį kartą – be medaus“, – ragauti kvietė bitininkas Kęstutis.

Bitininkų šventės organizatorė N. Radavičienė visiem dėkojo už paramą šventei surengti, ypač UAB „Jurlota“. Tradiciškai pagerbti ir linksmomis kepurėmis, papuoštomis bitutėmis, apdovanoti jubiliejus šventę draugijos nariai, tylos minute pagerbta anapilin išėjusi bičiulė Bronelė Bražinskienė.

Bitininkai šventėje galėjo įsigyti bitininkystės reikmenų, kuriais prekiavo firma iš Prienų „Wilara“. Paklausiausi buvo produktai su medumi ir suvenyrai, nors prekystaliai lūžo nuo taros ir etikečių medui, kosmetikos, vaistinių preparatų, vaistų bitutėms, dūminių, koštuvų, kombinezonų ir kitų, tik bitininkams atpažįstamų daiktų.

Buvo ir šokių, ir linksmų žaidimų – sunkiai dirbę bitininkai nusipelnė poilsio ir linksmybių, o jų parduodamas medus – džiaugsmą, sveikatą ir gerą nuotaiką dovanoja visiems jį ragaujantiems.

Jūratė Stanaitienė