Kalendorinė žiema jau įpusėjo. Bet žieminius batus aunamės labiau iš įpročio ir kailinius, vos nustoja lyti, traukiame iš spintos ne dėl šalčio. Ir nepamirštame padūsauti ar pakeiksnoti, kad nėra sniego… Tai koks gi dabar metų laikas ir kaip tokią keistą, žmogaus akimis žiūrint, žiemą jaučiasi gyvoji gamta, klausėme gamtininką, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorių Algį BUTLERĮ.
Pilkame sausio peizaže ryškus akcentas – gelsvi lazdynų žirginiai. Argi jau laikas žydėti?
Jeigu tokios temperatūros, tai laikas. Nors jie dar nežydi, bet tuoj žydės. Lazdynas, kaip ir šalpusnis, triskiautė žibuoklė – anksti žydintys augalai, jiems reikia tam tikros pliusinių temperatūrų sumos. Lazdyno žiedadulkes išnešioja vėjas, todėl jis žydi anksti, kol medžiai dar nesulapoję, ir netrukdo skristi žiedadulkėms – taip prisitaiko biologinės rūšys.
Bet sausio viduryje pasiruošęs žydėti lazdynas – pagal kalendorių dar nelabai normalu: augalas atsibus, o jei ateis šaltis, žirginiai apšals, ir riešutų derlius bus mažas.
Temperatūra augalams – lemiamas faktorius. Kiekvienas augalas turi savo laiką, ir jis prasideda tada, kai susidaro palankios meteorologinės sąlygos, o ne pagal kalendorių. Ilgalaikė šiluma vėl pažadino augalus, kurie tam tikrą laikotarpį jau buvo ramybės būsenoje. Bet kai ruduo vis nesibaigia, tokie nukrypimai nestebina.
O kaip jaučiasi gyvūnai tokią neįprastai šiltą žiemą? Nors, tiesą pasakius, tokia ji kuo toliau tuo labiau darosi įprastesnė.
Didelė dalis, manau, jaučiasi labai normaliai. Sakykim, kanopiniai – jie klesti: jiems maisto daug ir lengva jį pasiekti, nereikia per sniegą bristi susižalojant kojas, nereikia švaistyti energijos, nes kai būna žema oro temperatūra, daugybė maisto sąnaudų, kurios virsta energija, išeikvojama normaliai kūno temperatūrai palaikyti.
Bet toms rūšims, kurios priskiriamos labiau šiaurinėms, kaip tetervinas, jerubė, blogiau. Biologai sako, kad sniegas šioms rūšims užtikrina papildomą saugumą. Minėti paukščiai nemažą paros dalį praleidžia miegodami įsikasę sniege ir taip apsisaugoja nuo plėšrūnų. Bet kai šilta, ir jiems lengviau apsirūpinti maistu, paprastesnis kūno temperatūros palaikymas.
Išgyvenamumas, kai šilta, padidėja. Tos rūšys, kurios sunaudoja mažiau energetinių sąnaudų, išgyvena sėkmingiau ir turi galimybę vesti gyvybingesnius jauniklius, nes jei patelių organizmas nenusilpęs, produktyvumas geresnis. Dalis gyvūnų žiemą žūva dėl jautresnio organizmo šalčiui ir badui. Ir nuo plėšrūnų gelbėtis, pavyzdžiui, kanopiniams lengviau, kai nėra sniego. Tačiau šiaurietiškoms rūšims, kaip baltieji kiškiai, kurie vadinami šiaurės spygliuočių rūšimi, nors gyvena ir bemiškėse vietose, sudėtingiau, nes jau gruodį jų kailis pabąla ir, kai nėra sniego, tampa labiau pastebimas. Ir dvi plėšrūnų rūšys: žebenkštis – pats mažiausias Lietuvos žinduolis ir jai giminingas, tik šiek tiek didesnis šermuonėlis – tampa balti ir labiau pastebimi savo priešams, lengviau sumedžiojami stambesnių gyvūnų. Mažesnį visada medžioja didesnis. Pavyzdžiui, tokios plėšrūnės kaip pelėdos medžioja didesnės smulkesnes, ir nežiūri, kad tai jų giminaitės.
Gamtoje kitaip nei žmonių pasaulyje – jeigu esi gerai matomas, tai pablogina tavo galimybes išgyventi.
Žmonės lesina paukštelius, miškuose įrengia ėdžias gyvūnams šerti. Ar reikia tą daryti šią besniegę žiemą?
Nėra jokios prasmės. Žvėrių maitinimas yra daugiau iš praktinio, savanaudiško požiūrio – pamaitinsi, bus daugiau žvėrių, daugiau sumedžiosi. Gamtosauginio žvėrių maitinimo aspekto nematau. Dėl to mes ir šernų labai daug turim. Kai žiemos būdavo sunkios, jų produktyvumas buvo mažesnis: dalis embrionų žūdavo, nes tiesiog maisto neužtekdavo jiems vystytis.
Žuvę, sakykim, dėl šalčio, gyvūnai be naudos nedingsta – juos suvartoja plėšrūnai. Koks vilkas mielai ateis tos maitos paėsti, arba kranklys, jūriniai ereliai – tokia dabar jau gana gausi rūšis, lapės. Gamtoj viskas tikslinga.
Žvėrims medžioklė nėra sportas, jie medžioja, kad išgyventų. Man keista, kad radę vilko papjautą elnią padarom įvykį. Vilkas – plėšrūnas. O ką jis turi daryti? Salotas ėsti?
Gal tik žmogui atrodo, kad nudžiūvęs medis tik malkoms tinkamas. Ne, taip nėra. Gamtoje kiekvienas organizmas turi savo vietą. Netgi dėl gaisrų, kurie yra blogis, kai kurios rūšys atsirado, prisitaikė gaisravietėse.
Žiūrėkim į gamtą gamtos akimis, ne žmogaus. Paklauskit erelio, šeško, pelėdos ar žvirblio nuomonės. Pagal mūsų nuomonę vienaip, gamtoje kitaip.
Gamta yra priekyje žmogaus, mums tik reikia iš jos pasimokyti. Mes pradėjom namų renovaciją, šiltinimą, o pas gyvūnus tai seniai yra: vilkas be reikalo nebėgioja po mišką, o tik ieškodamas maisto, nešvaisto energijos. Jei jis nesugebės racionaliai naudoti išteklių, neišgyvens.
Ar pliusinė temperatūra sausyje – jau klimato pokytis?
Rūšys evoliucionavo daugybę metų ir prisitaikė prie aplinkos. Tačiau yra adaptyvumo zonos, yra adaptyvios rūšys, kurios lengviau prisitaiko, todėl būna neprognozuojamų dalykų. Pavyzdžiui, invazinės rūšys. Kažkoks ispaniškas šliužas dabar siaubia mūsų daržus! Ar galėjom patikėt, kad jis prie mūsų klimato prisitaikys?
Dabar daug kalbama apie egles. Jos yra jautrus drėgmės trūkumui medis. Jei ir toliau vyraus sausos vasaros, kritulių normos pasikeitimai, eglių laukia juodos dienos, tada jau nebekalbėsim apie kalėdinę eglutę, bet apie kalėdinę pušaitę ar berželį. Trūkstant drėgmės eglės silpsta, nebegali apsiginti nuo kenkėjų. Kaip ir žmogus – nusilpus imunitetui dažniau ir sunkiau serga.
Pakelėse tyvuliuojančios balos visiškai nereiškia, kad drėgmės jau gana. Man jau šiek tiek neramu, nes jau keleri metai niekaip nepasivejame kritulių vidutinės metinės normos. Tai jau gali lemti ekosistemos pokyčius. Sakysim, mažiausias mūsų paukštis nykštukas – eglės yra jo buveinė, ir nėra kito medžio, su kuriuo jis galėtų sugyventi.
Žinoma, eglės neišnyks per dešimt metų, bet reikia žiūrėti toliaregiškai. Šimtas metų gamtos istorijoje yra niekis – kaip žaibo blykstelėjimas ar dar trumpiau. Žmogus gyvena šiandiena, o gamtos planai yra ilgalaikiai ir pokyčiai ilgalaikiai. Jie vyksta nepaisydami žmogaus norų.
Yra tam tikri cikliški, natūralūs gamtos svyravimai, bet reikia klausti, kiek žmogus prisideda paskubindamas tuos procesus. Nes kažkada ir Antarktidoje gyveno dinozaurai, vadinasi, jie turėjo kuo maitintis, vadinasi, ten augo kažkokie augalai, kažkokie gyvūnai. Ir pas mus gyveno šiauriniai elniai, kurie, manoma, išnyko prieš keletą tūkstantmečių, ernis – toks plėšrūnas, kažkada ir avijaučiai – šiaurinių kanopinių rūšis. Poledynmečio laikotarpiu buvo dar gana šalta, o prieš 5 tūkst. metų prasidėjo atšilimas, suklestėjo plačialapiai miškai. Tik mūsų atmintis to nesiekia. Pirmieji neolito žmonės nepažintų dabartinės gamtos. Ir dėl to, ką transformavo žmogus, ir dėl natūralių pokyčių, kurie vyksta nuolat.
Taigi ir eglę kažkas pakeis, tikėtina, kad, pagal visas klimato tendencijas, tai galėtų būti lapuotis bukas.
Kokius pokyčius matote jus supančioje gamtoje?
Pernai šalo gal anksčiau, bet irgi lėtai. Aš jau nebežinau, kada buvo rimtai užšalę gruodį. Orai yra į žiemos trumpėjimą, net jei kartais žiema truputį pasislenka į pavasarį.
Kartais sakom: kai aš augau, taip nebuvo. Aš gamtą stebiu nuo aštuonerių metų, užsirašydavau, ir būdavo visokių žiemų. 1974 metais buvau nuskynęs šliaužiančio vėdryno žiedą, kuris pražydo gruodžio viduryje! O ką tik baigiau skaityti A. Ramanausko-Vanago atsiminimus. Jis rašo, kad daugiausia partizanų žūdavo vasario-kovo mėnesiais, nes būdavo pastovi sniego danga, kuri palengvino jų suradimą. Tai buvo pokaris, iki 1952 m. Vanagas rašė tą dienoraštį.
Gyvenu miške. Langas yra mano televizorius. Ir per jį, ir vaikščiodamas miške matau žiemai nebūdingų dalykų. Alksninukai – artimieji migrantai – lesa sėklytes sutūpę į tują. Paprastai jie išskrenda netoli – į Lenkiją, bet šiemet nėra ko skristi. Paprastasis suopis, plėšrūnas, irgi dar čia, nes nėra sniego, ir jis sugauna daug smulkių pelių ir kitų graužikų. Skaičiau, kad Ventės rage gruodžio mėnesį sužieduota pilkoji pečialinda – tolimasis migrantas, vabzdžialesys paukštis, bet jeigu gruodį ji dar buvo čia, vadinasi, dar buvo ir uodų.
Paukščiai ne dėl to, kad jiems šalta, išskrenda, bet kad nėra kuo maitintis, o kai alkanas, tai ir šalta. Kūno temperatūrai palaikyti nueina apie 75 proc. maisto išteklių. Sakoma, kad paukščių migracijos instinktą, kaip ir metų laikus, suformavo ledynų atsitraukimas. Kai pasidaro nepatogu gyventi, reikia migruoti kitur. O kai nėra priežasčių, ir neskrenda.
Gieda pelėdos, nors turėtų dar patylėti, bet joms šilta, ir gieda. Ir kurtinių patinėliai mūsų kurtinių veislyno voljeruose jau gieda ir šoka tuoktuvių šokius – dėl šilto oro, nors pagal kalendorių dar būtų anksti. O patelės niekaip nesidemonstruoja noro tuoktis – jų proto orų permainos nesumaišo.
Gamta prisitaiko, o žmogui vis kažko trūksta…
Kad žmogui jokie orai neįtinka, tai yra kaip pusiau pilnos ir pusiau tuščios stiklinės sindromas. Kas su savim nesusitvarko, tam viskas blogai, ne tik oras. Daugiau priežasčių liūdėti turi gamtininkai, kurie įsigilinę į problemas dėl pokyčių, kurie vyksta ir dėl žmogaus kišimosi į gamtą. Bet bendrąja prasme prisijungčiau prie sakančių, kad taip gerai, kaip dabar, žmonės negyveno. Dėl oro liūdėti nėra ko, tik turim pagalvoti, kaip mes elgiamės, kad gamta neliūdėtų dėl mūsų elgesio. Ir nekeiksnoti, kad tai lyja, tai sninga, tai nėra sniego, bet pagalvoti, kad nėra ir dėl to, jog žmogus prisidirbo. Pasvarstyti, ar man būtina važiuoti teršiančiu automobiliu, ar man būtina važiuoti, ar turiu iškirsti savo mišką vien dėl to, kad uždirbčiau pinigų. Ir pamačius miške uogų negalvoti, kodėl jos dar nesurinktos. Juk ne vien žmogaus tos uogos.
Danutė Karopčikienė