Miestų, miestelių, stambesnių gyvenviečių įkūrimo datos laikomos nuo vardo pirmą kartą paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Suprantama, kad iki vardo paminėjimo tos vietos jau nuo seniau buvo gyvenamos. Viešvilės įkūrimo data buvo nurodoma 1542-ji metai. Tačiau atrastas rašytinis dokumentas, kuriame Viešvilė minima jau 1526 metais. Tai patikslino Viešvilės, kuri šiemet minės 500 metų jubiliejų, istoriją. Politinių įvykių mėtytas ir vėtytas Mažosios Lietuvos kraštas, taip pat ir Viešvilė, dar saugo daugybę istorijos paslapčių. „Šviesa“ pradeda skelbti publikacijų ciklą apie Viešvilę ir Mažąją Lietuvą.
Viešvilės gyvenvietė, įsikūrusi Lietuvos upių tėvo Nemuno ir Viešvilės upelio santakoje, mena gilią senovę. Pasidomėkime, ką apie tai byloja istoriniai dokumentai.
Baltų gentys į šiuos kraštus kėlėsi nuo I tūkstantmečio pradžios iki IX a. Profesoriaus Kazimiero Būgos nuomone, anksčiausiai iš visų baltų atvyko prūsai. Jie kūrėsi tarp Vyslos ir Nemuno.
Nuo IX a. vakarų baltai pradėjo jungtis į žemių sąjungas, kurių paskirtis buvo apsiginti nuo Nemuno pakrančių gyventojus puldinėjančių vikingų. Tą liudija dar prieš tūkstantį metų prie senojo Nemuno krantų palikti vikingų pėdsakai. Daugelyje vietų, tarp jų ir Viešvilėje, kaip spėjama, rasta vikingų kardų, papuošalų1. 2001–2004 m. archeologinių kasinėjimų duomenys padėjo atskleisti naują puslapį dar mažai tyrinėtoje Viešvilės apylinkių istorijoje. Jie ne tik patvirtino, bet ir papildė istorikų teiginius apie I tūkstantmetyje prie senojo Nemuno vykusį gyvenimą. 2012 m. archeologinių kasinėjimų Kazikėnuose metu rasti radiniai leidžia spėti, kad čia buvęs senojo geležies amžiaus (800–700 m. pr. Kr.) kapinynas. Naudvaryje tirti kapai, rasti laikinos gyvenvietės titnaginiai radiniai ir smulkūs keramikos fragmentai, datuojami I tūkstantmečiu (400–800 m. pr. Kr.)2 .
2006 m. Smalininkų miestelio teritorijoje pradėtas tyrinėti kapinynas, datuojamas I tūkstantmečio IV–VI a.3 Smalininkų kapinyne rasta dirbinių, turinčių bendrų bruožų su randamais Centrinės, Rytų Europos ir Skandinavijos dirbiniais. Tai rodo, jog ši Nemuno pakrantėje gyvenusi bendruomenė IV a. pab.– V a. nebuvo Europos įvykių nuošalyje. Tęsiant archeologinius tyrinėjimus, atrastas V a. II Viešvilės gyvenvietės kapinynas. 2004 m. atrasta I tūkstantmečio pabaigos neįtvirtinta Viešvilės senovinė gyvenvietė4, 5, 6, 7.
Iki XIII a. pradžios tarp Nemuno ir Vyslos prūsų ir jotvingių žemėse nebuvo jokių slavų ar germanų kultūros pėdsakų: nei jų pilių, nei miestų. Nuo XIII a. pradžios šiose teritorijose gyvenusias prūsų ir skalvių gentis iš pietų pradėjo puldinėti mozūrai, iš šiaurės – kalavijuočiai. 1231 m. Mazovijos kunigaikštis Konradas į pagalbą kovai su prūsų gentimis pasikvietė Dobrynės ordiną. Tais pačiais metais Ordinas pirmą kartą persikėlė per Nemuną, per tris dešimtmečius užėmė visą jo žemupį ir susisiekė su Livonijos ordinu, iki to laiko spėjusiu pasistatyti Jurbarko (Georgenburg) ir Klaipėdos (Memmel) pilis. Nors Skalva ir jautė Lietuvos kunigaikščių įtaką, bet prie Lietuvos valstybės prisijungti nespėjo, nes jau 1274–1283 m. šias žemes užgrobė minėti ordinai. 1275 m. atplaukę Nemunu kryžiuočiai užėmė Ragainės ir, kaip spėjama, ant Rambyno kalno stovėjusią skalvių religinio centro Ramigės pilis. 1283 m. kryžiuočiai visiškai įsitvirtino Skalvoje ir pradėjo puldinėti žemaičių gentis, gyvenusias teritorijoje tarp Kuršo ir Nevėžio. XIII a. pab. prūsų gentys, kartu ir Nemuno žemupyje gyvenusieji skalviai buvo pavergti. Likusius Mažosios Lietuvos gyventojus, tarp jų ir skalvius, kryžiuočiai nuo XIII a. pavertė baudžiauninkais. Užkariautojai primetė skalviams svetimą krikščionių tikėjimą arba privertė bėgti iš savo gimtųjų vietų pas žemaičius.
Išlikę aprašymai, kad Rytų Prūsijos kraštą ir jame gyvenusias skalvių gyvenamąsias sritis apie 1205–1207 m. nuniokojo maras. Maras, kitos užkrečiamos ligos ir vėliau ne kartą aplankė šį kraštą ir skaudžiausiai paliesdavo pačius neturtingiausius Skalvos krašto gyventojų sluoksnius.
XIII–XIV a. žemėlapyje „Lietuvių ir kryžiuočių kovų laukas“ tarp to meto pilių parodyta ir Trapėnų kryžiuočių pilis8. Archeologinių tyrinėjimų metu Kazikėnuose, Viešvilėje rasta senovės Romos monetų (Faustinos II, 161–175 m. po Kr.). Iš to sprendžiama, kad šiose vietovėse jau nuo senų laikų vyko aktyvus gyvenimas, palaikomi prekybiniai ryšiai. Kadangi kryžiuočiai savo pilis statėsi buvusiose baltų piliavietėse ar šalia jų, galima spėti, kad šioje vietoje prieš tai galėjo būti ir skalvių pilis. Tačiau tai dar laukia istorikų tyrinėjimo.
2011 m. vykdant Karaliaučiaus srities teritorijoje archeologinę ekspediciją, tyrinėti kairiojo Nemuno kranto, Trapėnų (Trappönen, Nemanskoe), Tilžės (Tilsit, Sovetsk) ruože esantys piliakalniai – skalvių archeologijos bei istorijos paminklai. Iš viso apžiūrėti šeši archeologiniai paminklai, daugiausia dėmesio skiriant Raudžių (Raudszen, Rjadino), arba Nemunijos (Nemonge), piliakalniui11. Ordino valdymo laikotarpiu iki XVI a. pradžios Viešvilė (Wischwilffun villa) su abipus Nemuno buvusiomis kitomis gyvenvietėmis – Antšvenčiais (Swentoi villa, Antaszwenten), Smalininkais (Smalnick villa), Kazikėnais (Kussckun villa, Kusikai, Kasiskai, Kosikai, Kussickenen, Kassigkehmen), Užbaliais (Ballupen villa, Balupiai, Uschballen, Uszballen) – tarp 18 kaimų priklausė Butkaus Pakamorės sričiai.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus archeologai, išžvalgę apie 120 kv. m plotą, Viešvilėje rado XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Aleksandro, Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto laikų – beveik šimto monetų lobį, kuris, kaip spėjama, galėjo būti paslėptas apie 1568–1570 m. Lobio radimvietėje aptikti ir keli II–III a. radiniai: segė, auksuotas stiklo karolis, antkaklės fragmentas ir kt.12
Apie panemunėje buvusiose senovinėse Trapėnų, Smalininkų ir Vėžininkų gyvenvietėse vykusį gyvenimą žinome iš tyrinėjimų metu iškastų archeologinių radinių. Apie tai, kad Nemuno pakrantėje buvusiose Viešvilės apylinkėse nuo senų laikų vyko aktyvus gyvenimas, liudija I tūkstantmečio pr. Kr. Naudvario kapinyno, I tūkstantmečio pabaigos neįtvirtintos Viešvilės senovinės gyvenvietės ir II, III, V, IX–XI a. Viešvilės kapinynų radiniai 13, 14 .
Kaip jau buvo minėta, romėniškojo laikotarpio radinių (tarp jų – Romos imperijos varinių monetų) rasta Viešvilėje, Kazikėnuose ir Trapėnuose, kur, tikėtina, archeologų netyrinėti II–III a. kapai. Net keturi I–IV a. kapinynai nedideliame ruože rodo tankų šios teritorijos abipus Nemuno apgyvendinimą ir romėniškuoju laikotarpiu. Nors tyrimų labai trūksta, neabejotina, kad gyvenviečių išsidėstymas prie Nemuno rodo šios upės svarbą to meto ekonomikoje, kuri buvo grįsta ir vietos gamybiniu ūkiu, ir, be abejo, mainais15 .
Tarp Jūros ir Šventosios upių tęsėsi po ledynmečio vietomis iki keliolikos metrų storio sluoksniu sunešto nederlingo smėlio žemių plotai, netikę ūkinei veiklai. Tokie plotai vėliau pavadinti dykra. XIII–XV a. jie užžėlė neperžengiamais miškais. Nuo XVI a. šis kraštas, kuriame tęsėsi karališkoji Jūros giria (Königliche Jurasche Forst), priklausė Prūsijos valdovams, čia buvo jų medžioklės plotai.
Nemunas nuo seniausiųjų laikų buvo didysis vandens kelias, kuriuo tarp Vakarų Europos valstybių ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės buvo palaikomi prekybos ryšiai. Paskutinis incidentas, dėl kurio trūko Lietuvos–Lenkijos valdovų kantrybė ir jie pakilo į kovą su Ordinu, buvo tas, kai ties Ragaine kryžiuočiai sulaikė Nemunu plukdomus Jogailos laivus su grūdais.
Po 1422 m. Melno taikos stengtasi apgyvendinti Mažąją Lietuvą, naujakuriams teikiama įvairių privilegijų. Tačiau tą iki XVIII a. pavyko padaryti tik atskiruose tos girios ploteliuose, kuriuose patogesnėse vietose prie upių įsikūrė keli kaimeliai ir vienkiemiai.
Upė Wayswille yra paminėta 1385 m. kryžiuočių karo kelių aprašymuose. 1490–1540 m. Prūsijos istoriniuose šaltiniuose aptinkamas ir kaimelis Wyschswylffen. Nuo 1526 m. pirmą kartą paminėtas ir Viešvilės kaimas (Dorf Wischwill). 1546 m. minimas karališkasis Viešvilės dvaras (Gut Adlig Wischwill). O 1665 m. Ragainės apskrities žemėlapiuose jau pažymėtos Švabės ir Viešvilės gyvenvietės. Apie 1724 m. keičiant Prūsijoje krašto teritorinį administracinį suskirstymą, įsteigti mažieji valsčiai. Vieninteliam Ragainės apskrityje dešiniajame Nemuno krante valsčiui steigti pasirinkta Kasikėnų (Kassigkehmen) vietovė. 1736 m. Viešvilės parapijos kaimai priskirti Ragainės apskrities Kasikėnų valsčiui (vėliau – Kazikėnai). 1745 m. minimas karališkasis Kazikėnų palivarkas, valdęs 30 ūbų žemės. Kazikėnuose buvo valsčiaus valdžios ir kitos įstaigos. Pamiške, tarp karališkosios Jūros girios ir Nemuno lankų, panemunėmis vingiavo senovinis Karaliaučiaus–Tilžės–Kauno kelias, XV a. tapęs svarbiu vieškeliu. Kazikėnuose prie šio vieškelio įsteigta viena iš pirmųjų Viešvilės apylinkėse pašto stočių. Prie jos kūrėsi užeigos namai, nedidelė gyvenvietė.
1609 m. įsteigta Viešvilės evangelikų liuteronų parapija, kuriai priklausė visi kaimai tarp Jūros ir Šventosios upių iki LDK–Prūsijos valstybinės sienos į šiaurę nuo Nemuno, taip pat Šilėnų, Dirvelių, Vėderaitiškių, Liubėnų, Trapėnų ir kiti kaimai į pietus nuo Nemuno – kairiajame jo krante.
1744 m. dvarininkui Johanui Frydrichui fon Domhardtui pradėjus intensyviai plėtoti vietinę pramonę, Viešvilės gyvenvietė sparčiai išaugo. 1874 m. Viešvilė tapo valsčiaus centru, kuris persikėlė iš Kazikėnų. Viešvilė buvo tapusi didelės pasienio teritorijos administraciniu ir dvasiniu centru. 1744 m. Prūsijos karalius Frydrichas II Viešvilės dvarininkui J. F. fon Domhardtui buvo suteikęs bažnyčios patrono teises ir pavedė globoti visus šios didelės parapijos tikinčiuosius. Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčia, kuriai, kaip spėjama, 1517 m. parinko vietą (Brandenburgo, vėliau pirmosios pasaulietinės Prūsijos valstybės) kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (Albrecht von Brandenburg-Ansbach), po daugkartinių sugriovimų vis atstatinėta, stovėjo iki Antrojo pasaulinio karo16 .
1845 m. įkurta Smalininkų evangelikų liuteronų parapija. XIX a. antrojoje pusėje įkurtas Smalininkų valsčius. Sparčiai besivystant vietos pramonei, išsiplėtus uostui, išaugus pasienio prekybai, apie 1895 m. Smalininkai tapo tikru miesteliu. 1897 m. įkurta Didžiųjų Lankininkų, 1901 m. – Vėderaitiškių, 1902 m. – Trapėnų, 1912 m. – Žukų evangelikų liuteronų parapijos. Susikūrus naujoms parapijoms, nuo didžiosios Viešvilės parapijos atskirta didesnė dalis jai priklausiusių kaimų, vienkiemių ir mažųjų girininkijų.
XX a. pradžioje Viešvilė, Smalininkai ir kitos aplinkinės gyvenvietės ekonomiškai sustiprėjo. Viešvilėje pastatyta ištisa gatvė su administracinės, gyvenamosios, komercinės paskirties mūriniais namais. Viešvilė tapo miesteliu, kuriame veikė didžiulė lentpjūvė, nemažai kitų vietos pramonės įmonių, vyresnioji girininkija ir keletas stambesnių ūkių.
1919 m. pagal Versalio taikos sutartį atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, kairiajame Nemuno krante buvę Šilėnų, Dirvelių, Trapėnų, Liubėnų kaimai pasiliko Karaliaučiaus krašte. Klaipėdos kraštas, kurio iki 1259 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas nespėjo prisijungti prie Lietuvos, o su Skalva, Nadruva, Žemaitija ir didesne dalimi Dainavos atidavė kryžiuočiams, 1923 m. pirmą kartą atiteko Lietuvai. Viešvilės gyventojai gavo Lietuvos Respublikos Klaipėdos krašto piliečių pasus.
1944 m. po priverstinės evakuacijos Klaipėdos krašte vietinių gyventojų beveik neliko. Lietuva, jau tapusi sovietų, Klaipėdos kraštą atgavo 1945 m. vasario 4 d. Pokario metais Viešvilė, kaip ir visas Klaipėdos kraštas, apgyvendintas atvykusiais iš įvairių Lietuvos vietų žmonėmis. 1947–1951 m. visi negausūs nespėjusieji pasitraukti gyventojai, nepaisant tautybės, buvo išvežti į Rytų Vokietiją.
1947 m. spalio 15 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsaku sudaryta Jùrbarko apskritis.17 1947 m. spalio 21 d. Viešvilės ir Smalininkų valsčiai buvo perduoti Jurbarko apskričiai.1950 m. įgyvendinus administracinę-teritorinę reformą, apskritys ir valsčiai pakeisti į rajonus ir apylinkes. Smalininkai ir Viešvilė priskirti Jurbarko rajonui.18 1950 m. birželio 26 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsaku Jurbarko apskritis performuota į rajoną.19
1946 m. Smalininkai tapo apskrities pavaldumo miestu. Jame buvo sudarytas miesto vykdomasis komitetas, o aplinkiniai kaimai iki 1995 m. liko Viešvilės apylinkėje. 1947–1950 m. Viešvilė buvo Smalininkų apylinkės sudėtyje.
Mažojoje Lietuvoje, kaip ir visoje Rytų Prūsijoje, valsčių ribos dažniausiai sutapdavo su evangelikų liuteronų parapijų ribomis. Kazikėnų valsčius ir Viešvilės evangelikų liuteronų parapija iki XIX a. pabaigos buvo centras didelės Prūsijos pasienio teritorijos, besitęsiančios tarp Šventosios, Jūros ir Šešupės upių. Tai bene vienintelis valsčius, kuris iki XIX a. pabaigos buvo išsidėstęs abiejose Nemuno pusėse. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, visi šio krašto archyvai išgabenti į Vokietiją, todėl Lietuvos istoriniuose šaltiniuose apie jį randame mažai žinių.
Miestų, miestelių įkūrimo datos dažniausiai skaičiuojamos nuo pirmojo rašytinio jų paminėjimo istoriniuose šaltiniuose – kronikose, dokumentuose ar privilegijose.
1542 m. skelbiami kaip pirmo Viešvilės gyvenvietės paminėjimo data. Tačiau po pastarųjų metų tyrimų reikia šią datą paankstinti.
Atskira mokslininkų grupė Tropų salą, kurioje galimai stovėjusi Pilėnų pilis, spėja buvus į vakarus nuo Šventosios upelio, netoli Viešvilės upelio žiočių kairiajame krante arba čia pat, Nemune buvusioje saloje.“9
Visuotinės lietuvių enciklopedijos skyriuje „Skalva“ rašoma: „Pastaruoju metu prie Nemuno ir Šešupės santakos archeologų rastas piliakalnis, su kuriuo sietina Dusburgiečio kronikoje minima pilis Sassowia, Sassow (Šešupės pilis?).“10 (Tai archeologo dr. Valdemaro Šimėno ir istoriko dr. Vytenio Almonaičio tyrinėtas Raudžių piliakalnis – red. pastaba.)
Rytų Prūsijos tyrinėtojų Gertrūdos ir Hanso Mortensenų aptiktuose istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose Viešvilės kaimas, tuo metu priklausęs pakamorei Butkus, rezidavusiam Eisuliuose, minimas 1526 m.20 Turtų mokesčių duomenimis jame gyveno 38 mokesčių mokėtojai. Yra išlikusios jų pavardės, laikytų gyvulių skaičius, mokėti mokesčiai.
Algirdas Sinkevičius,
monografijos „Viešvilė“
vyr. redaktorius sudarytojas
Rašytiniai šaltiniai:
1. Knobloch H. E. Wischwiller Dorf-Chronik V, Berlin-Dahlem, 2001, Seite 163.
2. Šiaulinskas R. Naudvario kapinynas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje, 2005, p. 121-123, www.atl.lt.
3. Tamulynas L. Smalininkų kapinynas. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje, 2006, p. 163-166, www.atl.lt.
4. Šiaulinskas R. Viešvilės kapinynas II. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje, 2005, p. 123, ww.atl.lt.
5. Budvydas U. Viešvilės kapinyno III (31753), Jurbarko r. archeologinių tyrinėjimų 2009 m. ataskaita, p. 156-157, www.atl.lt.
6. Budvydas U. Skalvių kario kapas iš Viešvilės kapinyno, 2014.
7. Juškaitis V., Kazikėnų kapinynas, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje, 2015, p. 166-168, www.atl.lt.
8. Šapoka A. Lietuvos istorija, Kaunas, 1936, p. 85.
9. Varakauskas R. Didvyriškieji Pilėnai, Vilnius, 1969, p. 32.
10. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 21, p. 784.
11. Interneto prieiga www.istorijosžurnalas.lt/index. php?option=com _content…id… Almonaitis V. Raudžių (Nemunijos) piliakalnis.
12. Grižas G. Viešvilės lobis (1568–1570) m., 2014 m.
13. Budvydas U. III Viešvilės kapinynas ir neįtvirtinta senovės gyvenvietė.
14. Juškaitienė L. Naudvario kapinynas, lina.mlaikas@gmail.com.
15. Tamulynas L. Archeologija Viešvilės–Trapėnų–Smalininkų apylinkėse, 2014 m.
16. Knobloch H. E. Beiträge für eine Dorf-Chronik I, 1997, Berlin-Dahlem, Seite 11-15.
17. 1947 m. spalio 15 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas.
18. MLE, Vilnius, 2000, t. 4, p. 118.
19. Jurbarko rajono laikraštis „Šviesa“, 1996 12 31, Nr. 102.
20. Mortensen H. G. Der Streit um die Benigkemer „Lange Wiese“ im Jahre 1526 als siedlungskundliches Dokument Preussenland und Deutcher Orden. Festschrift fūr Forstreuter, Wursburg: Holzner 1958, p. 291-294.
