Pavasarinėje šventėje „Jurbarko miesto ir verslo dienos“ verslo lieka vis mažiau – šventė tampa smagiu pramoginiu miesto renginiu. Neprarasti ryšio su verslu organizatoriai bando rengdami tradicinę konferenciją, į kurią kviečia verslininkus, įvairių institucijų atstovus, lektorius.
Verslo nesudomino
Šių metų konferencijoje, ilgu pavadinimu „Jurbarko rajonas – patrauklus gyventi, aplankyti ir investuoti. Nemuno kraštas su išsaugota istorija, kultūra ir gamta“, buvo sumanyta iškelti užduotis, kurios rajono viziją paverstų realybe. Užduotis suformuoti turėjo padėti svečiai, pažvelgę į Jurbarko rajoną iš atokiau, net iš už Atlanto.
Konferencijoje Jurbarkui bandyta padėti atrasti savo stiprybes plėtoti turizmą, aiškinantis, kas svarbu užsienio investuotojams įsikuriant regionuose, patirtimi pasidalijo svečiai.
Smagų, jaunatviškai optimistišką, todėl vyresniųjų konferencijos dalyvių su abejonės šypsenėle priimtą pristatymą parengė jaunimo klubas „City Alumni Jurbarkas“.
Dėl techninių nesklandumų konferencijai užsitęsus paskutinių pranešimų, kurie turėjo būti jos „vinis“, dalis konferencijos dalyvių nesulaukė. Beje, verslininkams skirtame renginyje jų buvo mažuma – dalyvių vietas užsėdo biudžetinių įstaigų darbuotojai, kurie, matyt, bijant tuščių kėdžių, buvo paraginti dalyvauti konferencijoje.
Paklausyti, kaip Jurbarko kraštas atrodo iš šono, visada pravartu, tačiau verslininkai, matyt, šį laiką nusprendė panaudoti tiesioginiam darbui, juolab verslo padėtis rajone negerėja, greičiau ritasi žemyn.
Gražus, bet nepatrauklus
Sunkus verslui laikmetis bei įvairios rėmimo programos išmokė verslininkus ieškoti išeičių veiklai gaunant paramą iš valstybės, rašant projektus – kitaip išgyventi pavyktų ne kiekvienam. Šiems verslininkams turėjo ką pasakyti buvęs Smalininkų technikumo direktorius, saldainių fabriko „Rūta“ vadovas smalininkietis Algirdas Gluodas. „Viskas priklauso nuo mūsų pačių apsukų. Kiek mes patys padarome, tiek turime“, – mano buvęs verslininkas.
A. Gluodas pacitavo ir Jurbarke neretai apsilankančio Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje Amiro Maimono žodžius: „Jūs turite visko tiek daug, bet nemokate panaudoti“.
Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro direktorės Gaivos Mačiulaitienės pranešimas „Pokyčiai krašto versle. Kurlink einame?“ nešė žinią, kad nesame nei blogesni, nei geresni už kitus.
Jurbarkas mažėja tokiu pat greičiu, kaip ir kiti Lietuvos miestai, verslo apyvarta po truputį didėja, kaip ir kituose rajonuose, neišsiskiriame ir būsimų darbingų gyventojų skaičiumi. Mažėjantis nedarbas labiau džiugina savivaldybės vadovus ir vietinius gyventojus, o potencialiam investuotojui reiškia, kad mažėja pigesnės darbo jėgos.
Pasak pranešėjos, 2016 m. pradžioje Jurbarko rajone veikė 347 ūkio subjektai, o šių metų pradžioje – 378. Per praėjusius metus įregistruoti 47 juridiniai asmenys, išregistruoti – 83. Skaičiai versle proveržio nerodo, nors savivaldybėje yra sėkmingai dirbančių logistikos, medienos apdirbimo, autoremonto įmonių. Į retorinį klausimą „Kur liksime ar kur atsidursime?“ atsakymą reikėtų rasti kuo greičiau, kol Jurbarkas netapo kraštu, apie kurį sakoma – gražus, ir tiek.
Žvilgsnis iš sostinės
Jurbarkas jau eilę metų blaškosi neapsispręsdamas – būti jam turistiniu kraštu ar ne. Lyg pradedami įgyvendinti turizmą skatinantys projektai, bet ir vėl spaudžiami stabdžiai, nerandama išteklių ar valios įgyvendinti ketinimus iki galo, kaip atsitiko su planais įrengti lynų kelią per Nemuną.
Įkvėpti ryžto ir patarti, kaip paskatinti turizmą, pabandė projekto „Kurk Lietuvą“ dalyvės Viktorija Bružaitė ir Ieva Nagytė. Šis projektas – tai programa, kuri suteikia galimybę profesionalams savo žiniomis, idėjomis ir užsienyje įgyta patirtimi prisidėti prie modernios Lietuvos ateities kūrimo.
V. Bružaitė specializuojasi tvaraus turizmo srityje, rengė darniojo turizmo plėtros gaires Ūkio ministerijoje, todėl negailėjo patarimų jurbarkiečiams. „Jums reikia atrasti savo identitetą. Pasirinkti aiškią kryptį – ekologinio, kultūrinio, gastronominio, sveikatos, industrinio ar kitokio turizmo ir skleisti žinią“, – sakė specialistė. Pasak jos, savivaldybės turėtų jungtis vykdydamos bendrus projektus, ir taip atsirastų galimybė pritraukti didesnes lėšas ir žmogiškuosius išteklius.
Viešnia iš Vilniaus dar kartą pabaksnojo į skaudžią vietą: „Jūs turite Nemuną. Lietuvoje neišnaudojama vandens turizmo galimybė. Tai įdomu pasauliui, užsienio turistai tikrai plauktų upe.“
Kad nieko nereikia išradinėti, o tik pažiūrėti, kas įdomu vietiniams žmonėms, ir išplėtoti, tikino ir I. Nagytė, programoje „Kurk Lietuvai“ dirbanti su kultūrinio turizmo projektais. Orientuotis į vietos išteklius, juos atgaivinti, įtraukti į projektus bendruomenę, partnerius, viską kruopščiai suplanuoti ir veikti – pagrindinius namų darbus vardijo specialistė. Greičiausiai naudos duos „auksinio trikampio“ – verslo, bendruomenės ir savivaldybės bendradarbiavimas.
Ar viešnios pasakė ką naujo? Vargu, bet kai į tavo problemas baksnojama iš šono, atkreipi didesnį dėmesį. O paveikiausia pranešimo dalis buvo pateiktas paprastas pavyzdys, kokius vaizdus pirmiausia randa turistas internete, įvedęs žodį Jurbarkas: Nemuną su tiltu, Kauno gatvę, Jurbarko viešbutį ir bažnyčią. Ar tai pritrauks turistų į Jurbarką?
Investuotojai turi reikalavimų
Kaip apie turizmą, taip ir apie investicijas rajone, kalbama daug. Deja, ir čia – tuščia. Tad gal labai laiku buvo išgirsti, kas atviliotų išsvajotuosius investuotojus į Jurbarką. „Į regionus galima pritraukti gamybinius investuotojus“, – įsitikinusi VšĮ „Investuok Lietuvoje“ regionų plėtros skyriaus vadovė Živilė Kazlauskaitė.
Ši viešoji įstaiga užsiima tiesioginių užsienio investicijų plėtra Lietuvoje, didina Lietuvos konkurencingumą, investicinį patrauklumą, žinomumą pasaulyje. Pernai „Investuok Lietuvoje“ įgyvendino 36 projektus, kuriuose buvo sukurta 3700 darbo vietų, projektai pritrauks 135 mln. eurų investicijų. Pirmiausia dėl investitorių dėmesio turi varžytis Lietuva, kaip šalis, o tik po to tarpusavyje konkuruoti regionai.
Pasak Ž. Kazlauskaitės, investuotojui svarbiausia keletas dalykų – kvalifikuota ir, neslėpkime, pigi darbo jėga, sukurta infrastruktūra ir logistika bei palankūs žemės ir nekilnojamojo turto mokesčiai, kurie priklauso nuo savivaldybės sprendimų.
„Jei investuotojas nusprendė įsikurti, jis tai turi padaryti greit“, – sakė specialistė. Todėl savivaldybės, norinčios sulaukti investicijų, turėtų būti parengusios 1500-5000 kv. m ploto modernias gamybines patalpas arba sklypus su infrastruktūra, taip pat pasirūpinti, kad visi reikalingi leidimai būtų išduodami kuo skubiau. „Reikia trumpinti procedūras savivaldybės lygyje ir teikti prioritetą industrinei ir logistinei infrastruktūrai“, – teigė Ž. Kazlauskaitė.
Specialistė patikino, kad visada kyla klausimas, ar verta įrengti patalpas, o gal investuotojų neatsiras. „Jei patalpos bus, mūsų patirtis rodo, kad investuotojas anksčiau ar vėliau atsiras. Ir jam netiks apgriuvę, apleisti pastatai – reikia paprastų, bet šiuolaikinių ar atnaujintų statinių. Konkurentai nesnaudžia, tad apsispręsti, kaip elgtis, turite patys“, – sakė Ž. Kazlauskaitė.
Savo receptą, kaip pritraukti investicijų turėjo konferencijoje dalyvavęs Hainuvkos (Lenkija) meras Ježy Sirakas (Jerzy Sirak), į Jurbarką atvykęs su šio miesto delegacija. „Pirmiausia investuoti turi savi – mieste gyvenantys ar iš jo kilę žmonės. Tada prisijungs ir kiti“, – sakė J. Sirakas.
Hainuvka panaudoja visas galimybes pritraukti fondų lėšas, vykdo tarptautinius projektus, turi atliekų tvarkymo, nuotekų valymo įmones, investuota į saulės energijos panaudojimo sistemas. Pasak J. Sirako, viena savivaldybės siekiamybių turėtų būti energetinė nepriklausomybė. Lenkijoje ši sritis reguliuojama ne taip griežtai kaip Lietuvoje.
Lenkai panaudoja visus Belovežo girios privalumus – įrengti dviračių takai, poilsio vietos, parengti sklypai investuotojams. „Savo kelią kiekvienas turime rasti pats, tačiau gal jums bus naudinga mūsų patirtis“, – sakė energingasis Hainuvkos meras.
Išnaudoti, ką turime
Buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Meksikoje, Seimo narys Žygimantas Pavilionis įvardijo du sėkmės raktus, kuriuos turėdamas Jurbarkas taptų ne tik gamtos, bet ir ekonominiu rojumi. „Jūs turite iš Jurbarko kilusį vieną galingiausių JAV senatorių Ričardą Durbiną ir glaudžius ryšius su pasaulio litvakais“, – sakė buvęs diplomatas.
Pasak svečio, amerikiečiai investicijomis jau užvertė Vilnių, dabar eilė Kaunui, o nuo jo iki Jurbarko – vos 100 km. Belieka užmegzti artimesnius ryšius su R. Durbinu ir pasinaudoti senatoriaus įtaka. „R. Durbinas yra trečias pagal svarbumą asmuo senate Vašingtone, tad galima teigti, kad Jurbarkas gali būti trečias pagal įtaką Vašingtone“, – pusiau juokais, pusiau rimtai teigė Ž. Pavilionis.
Ž. Pavilionis sveikino savivaldybės žingsnius dėl planuojamo statyti memorialo žydų bendruomenei. „Jūs aplenkėte Vilnių. Į šią vietą atvyks litvakai iš viso pasaulio. O žydų tauta – galingiausia pasaulyje, kuri Lietuvai ir Jurbarkui gali atnešti labai daug“, – įsitikinęs Ž. Pavilionis.
Dar įdomesnių minčių pažėrė buvę jurbarkiečiai, prieš beveik metus įkurto ir apie 20 narių vienijančio klubo „City Alumni Jurbarkas“ atstovai – fizikė, siekianti daktaro laipsnio ir dirbanti optinius elementus lazerinėms sistemoms kuriančioje aukštųjų technologijų įmonėje Lina Grinevičiūtė, VU Ekonomikos fakulteto bakalauras, dirbantis tarptautinėje audito ir konsultacijų firmoje Lukas Tabulevičius bei VU Teisės fakulteto magistrantūros studentas, vienos didžiausių advokatų kontorų Lietuvoje teisininkas Matas Mačiulaitis.
L. Tabulevičius tikino, kad šiuolaikinės technologijos leidžia dirbti ir darbo vietas kurti bet kurioje šalies vietoje, todėl nebūtina veržtis į didmiesčius. Siekdami finansinės nepriklausomybės jauni žmonės dabar neprisiriša prie vietos ir vieno darbdavio, o patys ieško galimybių kurti savo verslus ir įmones.
L. Grinevičiūtė tikino, kad Jurbarkas žinomas tiek, kiek žinomi jurbarkiečiai, ir pasidžiaugė aukštųjų technologijų įmonėse sutikusi sėkmingai dirbančius kraštiečius – garsius fizikus dr. Gediminą Račiukaitį ir dr. Andrių Melninkaitį. Mergina tikino, kad kilusieji iš mažų miestelių turi tokias pačias galimybes pasiekti aukščiausių rezultatų ne tik Lietuvoje ir pasaulyje, reikia tik atkakliai to siekti.
M. Mačiulaitis siūlė Jurbarkui pasinaudoti Šveicarijos miestelio Buchs patirtimi ir Raudonės pilyje įrengti pasaulinio lygio konferencijų centrą, tam būtų galima pritaikyti ir renovuojamą Jurbarko kultūros centrą. „Mieste vyksta gražūs pokyčiai. Kad įvyktų ir verslo pokyčiai, turi būti sutelktos ne tik čia gyvenančių, bet ir išvykusių žmonių pastangos“, – sakė drąsias idėjas iškėlęs teisininkas.
Didmiesčiuose žmonės turi daugiau drąsos, nebijo svajoti, plačiau žvelgia į pasaulį. Gal tos drąsos ir naujo požiūrio kaip tik trūksta provincijos verslininkams ir vadovams, kad Jurbarkas pajudėtų iš mirties taško.
Jūratė Stanaitienė
Eilinis sudo malimas,kaip sovietiniais laikais