Turbūt sunkiai rastume lietuvių šeimą, giminę ar bendruomenę, kurios nebūtų palietę tremties ir represijų išgyvenimai. Ši skaudi Lietuvos istorijos dalis paliko gilias žymes ne tik valstybės metraščiuose, bet ir tūkstančių žmonių likimuose. Ne išimtis ir Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras. Jo įkūrėjo ir ilgamečio režisieriaus, šviesios atminties Algirdo Pauliukaičio gyvenimo knygoje taip pat įrašytas sunkus tremties puslapis.
Tremties metai
Gedulo ir vilties dienos išvakarėse, birželio 12-ąją, Jurbarko kultūros centro K. Glinskio mėgėjų teatras pakvietė į jaukų atminimo vakarą. Šįkart į ilgamečio vadovo A. Pauliukaičio gyvenimą pažvelgta per tremties patirtis – skaudų, bet nepaprastai svarbų biografijos etapą, padėjusį formuotis jo asmenybei ir giliai pasaulėžiūrai. Jaunystėje patyręs prievartinį ištrėmimą į Altajaus kraštą, netekęs nuo šeimos atskirto tėvo ir išgyvenęs sunkius svetimos žemės metus, jis ne tik sugrįžo į tėvynę, bet ir tapo viena ryškiausių Jurbarko kultūrinio gyvenimo ašių. Tremties išbandymai menininko nepalaužė – priešingai, užgrūdino ir padėjo išsaugoti tyrą meilę žmogui, kūrybai bei scenai.
A. Pauliukaitis gimė 1925 m. Kybartuose, geležinkelininko Vlado Pauliukaičio šeimoje. Vaikystėje su tėvais ir broliais gyveno Palemone, vėliau – Lentvaryje. Tačiau ramią kasdienybę nutraukė 1941-ųjų birželis, kai sovietų valdžia visą šeimą gyvuliniuose vagonuose ištrėmė į Altajaus krašto Kulundos gyvenvietę. Pačioje tremties pradžioje tėvas buvo atskirtas nuo artimųjų ir apie jo tolesnį likimą Algirdas daugiau nieko nesužinojo. Svetur šeimai teko kovoti dėl išlikimo, o paauglys Algirdas buvo priverstas anksti suaugti ir imtis sunkių fizinių darbų: dirbo plytinėje, paruošų punkte, sandėlyje, vėliau – paukščių kombinate.
Karui pasibaigus, Algirdas liko Kulundoje, kur pamažu rado paguodą mene: vietos kultūros namuose dirbo meno vadovu ir vadovavo dramos kolektyvui. Tik 1947 m. jam pavyko grįžti į Lietuvą. Apsistojo Eišiškėse, kur po demobilizacijos jau gyveno vyresnysis brolis. Čia Algirdas tęsė mokslus, vėliau Vilniuje baigė dantų technikų mokyklą ir buvo paskirtas dirbti į Jurbarką. 1951 m. jis čia sukūrė šeimą, o po metų jiems gimė sūnus Vladas.
Nors gyvenimas Jurbarke pamažu stojo į ramias vėžes, praeities šešėliai šeimą lydėjo dar ilgai. Algirdo motina mirė 1960 m. Eišiškėse. Teisybė triumfavo tik po beveik penkių dešimtmečių – 1988 m. spalio 21 d. Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas Algirdą Pauliukaitį ir jo artimuosius oficialiai reabilitavo. Ši skaudi patirtis liko gyva žaizda, tačiau nepalaužė kūrybinės dvasios.
Šviesaus
žmogaus portretas
Režisieriaus kūrybinį kelią jautriai apžvelgė dabartinė K. Glinskio mėgėjų teatro režisierė Danutė Samienė. Ji pakvietė ne tik prisiminti iškilų kūrėją, bet ir išgirsti jo paties balsą bei mintis, įamžintas 2000 metais režisieriaus Gyčio Padegimo dokumentiniame filme „Teatro instinktas“.
Prisiminimais apie A. Pauliukaitį renginyje dalijosi jį pažinojusieji skirtingais gyvenimo etapais. Pirmiausia žodį tarė ilgametė teatro aktorė Birutė Skandūnienė. Apie kolegą kalbėjo kartu su juo dirbusi odontologė Remigija Vasauskaitė-Petrauskienė. Šiltais prisiminimais apie uošvį ir senelį pasidalijo marti Aldona Pauliukaitienė bei anūkė Giedrė Tarutienė.
„Pauliukaičio gyvenimas ir mano gyvenimas Jurbarke susiję į vieną. Nori tu to ar nenori. O kadangi teatras žmogų labai traukia, tai nenorėti tiesiog negalėjai“, – kalbėjo B. Skandūnienė. Ji prisiminė, kad į Jurbarką atvyko 1955 metų rugpjūčio 25 dieną, o jau rugsėjo pradžioje buvo pakviesta į teatro repeticiją: „Aš labai dėkoju Pauliukaičiui, kad jis mane surado ir iš karto įtraukė.“
Aktorės teigimu, teatro kolektyvas anuomet buvo tarsi viena didelė šeima. Kalbėdama apie režisierių B. Skandūnienė pabrėžė jo neeilinį kruopštumą ir discipliną. A. Pauliukaitis rėmėsi klasikinės režisūros principais, kiekvieną sceną iš anksto detaliai apgalvodavo ir popieriuje nusibraižydavo aktorių judėjimo schemas. „Jeigu per kitą repeticiją atsistodavai ne ten, kur reikia, jis iš karto grąžindavo į tavo vietą“, – šypsojosi aktorė.
Tačiau svarbiausia kūrybiniame kelyje buvo ne griežta tvarka, o bendruomeniškumas.
Atminimo vakare skambėjo pasakojimai ne tik iš teatro užkulisių. Odontologė Remigija Vasauskaitė-Petrauskienė su Pauliukaičių šeima buvo susijusi itin artimais ryšiais. Režisieriaus žmona buvo jos klasės auklėtoja, sūnus Vladas – bendraklasis, o vėliau likimas juos suvedė ir bendrame darbe.
„Mano ryšys su šia šeima buvo labai artimas“, – pasakojo R. Vasauskaitė-Petrauskienė. Ji prisiminė, kad mokykloje režisieriaus žmona dėstė rusų kalbą, o pats menininkas aktyviai prisidėdavo prie mokinių kūrybos: „Ponas Algirdas visada padėdavo rengti mūsų menines programas. Iš teatro skolindavo kostiumus, sukneles, įvairiausią aprangą.“
1982 m. baigusi studijas ir gavusi paskyrimą į Jurbarką gydytoja tapo A. Pauliukaičio bendradarbe – jos kabinetas buvo šalia protezavimo kabineto, kuriame dirbo režisierius.
Gydytojos teigimu, Pauliukaičiai visada išsiskyrė nuoširdumu ir inteligencija: „Tai buvo dūšios žmonės.“ Jų bendrystę dar labiau stiprino bendra praeities lemtis – Remigija pati buvo tremtinių vaikas, todėl su A. Pauliukaičiu jie greitai rasdavo bendrą kalbą apie skaudžius likimo vingius. „Tais sunkiais sovietiniais metais tokia bendrystė buvo labai svarbi. Pauliukaičių namuose nebuvo vengiama kalbėti apie tremtį. Žinoma, tai buvo skaudūs prisiminimai, tačiau jie žmogų užgrūdina, padeda suprasti, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu“, – pasakojo medikė.
Artimųjų atmintyje
Ryškiausiose Algirdo Pauliukaičio anūkės Giedrės Tarutienės vaikystės prisiminimuose išlikę stori nuotraukų albumai, kuriuos ji vartydavo lankydamasi pas senelius. Juose gulėjo užfiksuotos akimirkos iš įvairių spektaklių ir kultūrinių susitikimų. „Mes kas kartą vartydavome tuos albumus ir klausinėdavome aktorių pavardžių, domėjomės, iš kokių čia spektaklių“, – pasakojo anūkė.
Giedrė prisiminė ir linksmas vaikiškas akimirkas. Kurį laiką režisierius nešiojo ilgus plaukus, tad anūkai kartais prašydavo senelio juos išsipinti, užrišdavo jam skarelę ir prašydavo ką nors suvaidinti.
Režisieriaus marti Aldona Pauliukaitienė su šiluma prisimena uošvio pagalbą šeimoje. Jis labai padėjo prižiūrėti vaikus, kantriai mokė juos žaisti šachmatais, padėdavo ruošti pamokas. Marčiai jis buvo stipri dvasinė atsvara ir palaikymas – visada bendraudavo pagarbiai, rimtai, niekada nekalbėdavo iš aukšto.
Šviesus prisiminimas išlikęs ir apie režisieriaus žmoną, nepaprastai elegantišką, platesnio akiračio moterį. Jų namuose, iš kurių šeima kartais išvykdavo į keliones Lenkijoje, visada jautėsi ramybė ir ypatingas jaukumas.
„Mūsų pirmasis artimesnis kontaktas su uošviu įvyko Vilniuje, Dainų šventės metu. Susitikome tiesiog koridoriuje, jis iškart labai nuoširdžiai pasiteiravo apie mamą Anykščiuose. Tas trumpas pokalbis iškart padėjo užmegzti šiltą ryšį“, – pasakojo marti.
Ji užsiminė, kad, kaip ir daugelyje to meto šeimų, apie patirtą tremtį namuose ilgą laiką garsiai nebuvo kalbama – laikai buvo nesaugūs, o ir jauniems žmonėms tuos istorinius lūžius tuomet buvo sunku suprasti. Daugiau padirbėti prie šios temos šeimai teko tik gerokai vėliau, kai reikėjo rinkti archyvinius dokumentus tremtinio statusui gauti.
Pasak A. Pauliukaitienės, režisierius buvo visiškai neprisirišęs prie materialių gėrybių. Šeima ilgą laiką gražiai gyveno nedideliame dviejų kambarių bute, ir jam daugiau nieko nereikėjo – nei didesnio būsto, nei nuosavos žemės. Kol kiti broliai vėliau stengėsi susitvarkyti reabilitacijos dokumentus ir atgauti žemę (už ją tuomet buvo išmokėta simbolinė kelių tūkstančių rublių kompensacija), Algirdas Pauliukaitis šiuos turtinius reikalus dėl prastos sveikatos ar tiesiog dėl savo nerūpestingo meniško būdo nuolat atidėliodavo, palikdamas juos nuošalyje.
Šiltą Algirdo Pauliukaičio prisiminimo ir pagerbimo vakarą vainikavo bendra daina – salėje skambėjo teatro himnu tapusi lietuvių liaudies daina „Kelelis dunda tolumoj…“
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
