Keramikos pano sutalpino dvidešimt skirtingų žvilgsnių

Birželio 5 d. Vinco Grybo memorialiniame muziejuje duris atvėrė paroda „Nemuno tėkmėje susitinkantys“. Jos centre – didingas, iš 24 atskirų dalių sudėtas keraminis pano, kurį keturis mėnesius kruopščiai kūrė dvidešimt suaugusiųjų dailės studijos „Formos kalba“ moterų.

Įkvėpė Nemuno metai

Pasak muziejininkės-edukatorės Gabijos Viduolytės, idėja sukurti šį kūrinį kilo siekiant prasmingai paminėti 2026-uosius – Jurbarko r. savivaldybės paskelbtus Nemuno metus, nes jurbarkiečiams ši upė yra kur kas daugiau nei tiesiog pro šalį tekantis vanduo.

„Nemunas – tai ne tik ilgiausia Lietuvos upė, bet ir labai reikšminga šalies istorijos, kultūros, kraštovaizdžio dalis. Jurbarkiečiams ši upė turi pačią didžiausią ir geriausią reikšmę. Menininkams tai – neišsemiamas, gyvas įkvėpimo šaltinis“, – sakė G. Viduolytė.

Kūrybinės grupės narės norėjo ne tik imtis dar vieno prasmingo bendro darbo, bet ir išmokti naujos, paslaptingos technikos – keraminės mozaikos. Ši graži idėja pamažu virto konkrečiu ir ambicingu planu: sukurti didelio formato kolektyvinį pano.

Ieškodama žmogaus, galinčio meistriškai vadovauti dirbtuvėms, G. Viduolytė pasakoja prisiminusi prieš daugelį metų Lekėčių mokykloje matytą įspūdingą mozaiką, kurią mokiniai kūrė vasaros atostogų metu. Jos autoriai buvo profesionalūs keramikai – Vilniaus dailės akademijos docentas Egidijus Šimatonis ir Onutė Šimatonienė.

„Drįsau paskambinti Egidijui ir paklausti, gal sutiktų važinėti į Jurbarką ir vadovauti mūsų kūrybinėms dirbtuvėms. Aš jam entuziastingai pasakojau, kokia čia mūsų grupė – baisiai motyvuota, disciplinuota ir visokiausia. Labai stengiausi, kaip tik galėjau“, – su šypsena pasakojo G. Viduolytė.

Pirmasis docento atsakymas buvo gana atsargus ir santūrus. Keramikas paprašė laiko apsispręsti, mat norėjo pats atvykti, susipažinti su žmonėmis bei būsimo darbo sąlygomis. Vis dėlto po šilto susitikimo sprendimas buvo teigiamas.

Meilė keramikai

Kūrybinės dirbtuvės simboliškai prasidėjo vasario 14-ąją, Šv. Valentino dieną. Jau pačiame pirmame susitikime dalyvės suprato, kad jų laukia rimtas ir gilus darbas. E. Šimatonis vaizdingai supažindino su mozaikos technika, rodė savo asmeniniame archyve sukauptą neįkainojamą medžiagą, o vėliau pateikė užduotį, kuri ne vieną kūrėją nuoširdžiai nustebino.

„Iki kito šeštadienio gavome užduotį padaryti net po 50 eskizų. Kai kurios net sutrikusios perklausė – ar čia rimtai? Bet kitą kartą visos atvažiavo su pilnais eskizų lapais“, – sakė muziejininkė.

Visi piešiniai buvo kruopščiai aptarti, atrinkti patys geriausi ir taikliausi variantai, dalis jų dar tobulinama. Nors nemažai puikių sumanymų taip ir liko kūrybinių ieškojimų lapuose, būtent iš šio gausaus idėjų pluošto gimė būsimo keraminio pano pamatai.

Skirtingai
į tą pačią upę

Kiekviena keraminio pano detalė pasakoja savitą, labai asmenišką istoriją. Vienose dalyse veriasi paslaptingi vandens sūkuriai ir sidabriniai žuvų žvynai, kitose – tyliai linguojantys pakrančių meldai, nugludinti akmenys, grėsmingos ledo lytys, grakštūs bažnyčių bokštai ar monumentalios tilto atramos.

„Kai moterys atnešė pirmuosius eskizus, buvo be galo įdomu stebėti, kad tą patį Nemuną mes matome visiškai skirtingai. Vienai kūrėjai pati svarbiausia pasirodė galinga pavasario stichija – ledonešis, kitai – romantiška panemunės architektūra, Veliuonos nameliai ar bažnyčių bokštai. Kažkam akis užkliuvo už meldų, kažkam – už balų gyventojų varlių, o kažkas molyje įamžino svarbias istorines asmenybes. Iš tokių unikalių individualių potėpių pamažu ir buvo nutapytas bendras, gyvas Nemuno portretas“, – pasakojo G. Viduolytė.

Kūrybinio proceso metu „Menų namuke“ nuolat skambėjo juokas ir sklandė pakili nuotaika. Muziejininkė neslepia, kad tarp autoritetingo dėstytojo ir jurbarkiškių iškart užsimezgė gyvas, šiltas dialogas. „Mūsų moterys ne pėsčios – jos žvalios, veržlios ir nenuspėjamos kaip patys Nemuno vandenys. Gavome iš docento vertingų pastabų, bet ir mokinės neliko skolingos – visada turėjo savo tvirtą nuomonę“, – juokėsi ji.

Profesionalų liaupsės

Dar neįpusėjus darbams, jurbarkiškių kūryba sulaukė netikėto ir labai svarbaus profesionalų įvertinimo. Tuo metu Panemunės pilyje vyko Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedros dėstytojų darbų paroda, tad akademikai užsuko aplankyti ir muziejaus dirbtuvių.

„Ant stalų kaip tik buvo išdėliotos pirmą kartą išdegtos pano detalės – trapūs, dar neglazūruoti molio pusgaminiai. Profesionalai tiesiog nuščiuvo. Jie klausė, ar galima šiuos darbus nusifotografuoti, kad galėtų kaip pavyzdį parodyti savo studentams. Dėstytojai nuoširdžiai gyrė tobulai, tiesiog meistriškai suskaidytas kai kurias mozaikos dalis. Netrukus nuskambėjo ir pusiau juokais, pusiau rimtai išsakytas komplimentas – kad visą mūsų grupę jie mielai priimtų tiesiai į akademijos pirmo kurso antrą semestrą. Būtent tuomet tikrieji studentai pradeda mokytis keraminės mozaikos paslapčių“, – su pasididžiavimu prisiminė muziejininkė.

Pasak G. Viduolytės, prie šios sėkmės itin prisidėjo didžiulis projekto vadovo E. Šimatonio rūpestis. Keramikas atliko milžinišką nematomą darbą – pasirūpino absoliučiai visomis reikalingomis medžiagomis, kokybišku moliu bei specialiomis glazūromis, tad menininkėms teliko pasinerti į grynąją kūrybą.

Žinoma, bendras rezultatas nebūtų buvęs toks sėkmingas be kruopščių muziejaus pagalbininkų. „Jie specialiai paruošė, lygiai supjaustė ir nušlifavo medines plokštes-pagrindus būsimoms kompozicijoms, kad džiūstančios detalės neišsigaubtų, neišsiraitytų ir išliktų tvirtos“, – pasakoja Gabija.

Sunkus keturių mėnesių darbas atsipirko su kaupu. Į parodos atidarymą gausiai susirinkę lankytojai ir pačios projekto dalyvės, salėje išvydusios jau galutinį, šviesoje sušvitusį rezultatą, liko nuoširdžiai nustebinti ir sužavėti šio kūrinio didybės.

Nuo meno link mokslo

Iškart po emocingo keraminio pano pristatymo, parodos dalyviai ir lankytojai buvo pakviesti pratęsti pažintį su upe ir pasinerti į mokslo gelmes. Muziejaus salėje geologė Aldona Damušytė skaitė intriguojančią paskaitą „Nemunas. Karalius be karūnos“.

Į didingąją upę buvo pažvelgta jau nebe jautriomis menininkų, o racionaliomis mokslininkų akimis. Paskaitos klausytojai turėjo unikalią galimybę išgirsti apie paslaptingą Nemuno kilmę, ilgus šimtmečius trukusią jo raidą, seniausias upės vagos dalis bei jo ypatingą, karališką vietą Lietuvos kraštovaizdyje.

Janina Sabataitienė