Kiekvieno jaunuolio gyvenime būna ta paskutinė vasara, kai, po atestatų įteikimo, esi jau nebe mokinys, bet dar ir niekas kitas. Nors lagaminas į ateitį jau sukrautas, o jame – ne tik atestatas. Tokios vasaros paskutinėmis dienomis susitikome su Ieva Sapronaityte, šių metų Jurbarko gimnazijos abituriente, o dabar jau – Vilniaus universiteto studente.
Sveikos ambicijos
Į susitikimą Ieva atvažiavo „žiogu“ – taip vadina žalią pirmąjį savo automobiliuką! Atbirbė ankstėliau, kad nėmaž nepavėluotų. „Esu, kartais net bjauriai, punktuali. Gerbiu kito laiką ir mėgstu, kad gerbtų manąjį“, – vėliau prasitarė ji, pasakodama apie tai, kaip, būdama mokinė, visur suspėdavo: muzikos mokykla, choras, teatras, džiazo grupė, bardai…
O gimnazijoje – dešimtukai, užtat turi tai, ko siekė, apie ką svajojo: Vilniaus universitetas, molekulinė biologija, valstybės finansuojama vieta.
„Toks buvo mano pirmasis pasirinkimas, ten ir papuoliau. Būsiu laborantė – sterilu, automatinės daugkartinio naudojimo pipetės su keičiamais antgaliais, cheminės medžiagos. Galbūt, jei man patiks ir seksis, – net moksliniai tiriamieji darbai, kurie atneš naudos žmonijai“, – ateitį prognozuoja Ieva.
Ji ilgai nežinojo, kuo nori būti. Kol į gimnaziją atvažiavo mobili laboratorija, ten vyko pamoka, į kurią ją užrašė mokytoja Janina Ašutaitytė.
„Aš labai susižavėjau, man buvo įdomu, kas ten vyksta, per pertraukėlę mes neatlipome nuo vadovo, klausinėjome – kuo toliau, tuo daugiau. Tai buvo 9 klasėje, po pamokos sau pasakiau: aš ten noriu.“
Pasiekti to, ko nori, Ieva įpratusi nuo vaikystės. „Aš niekada neapleidau mokslų, nes be jų aš – niekas. Mokslas ir mano kitos veiklos eina koja kojon, ir man tai vienas iš savivertės kriterijų, – sakė mergina ir neneigė, kad dešimtukai neateina be sėdėjimo prie knygų. – Reikėjo pasėdėti. O dar repeticijos, koncertai, spektakliai. Dar važinėjimas kasdien, nes esu iš Raudonės. Kartais mokytojai ir tėvai mane bandė stabdyti, nes matė, kad aš išvargdavau. Bet aš visko labai norėju, ir nepavyko manęs sustabdyti. Sugebėjau rasti aukso viduriuką, sugebėjau viską padaryti, ir tuo labai džiaugiuosi.“
Sustojo ji pati – pusmetį prieš abitūros egzaminus apribojo visas savo veiklas: „Viską patraukiau į šalį ir sėdau prie mokslų – egzaminai nebuvo nieko juokingo.“
Egzaminus ji šlaikė puikiai. „Gavau tik vieną šimtuką – iš biologijos, bet jis buvo trokštas ir lauktas. Pats reikalingiausias. Nors klausant pasakojimų apie šimtukininkus – kiek jie laiko mokosi, kiek turi korepetitorių, kiek dalyvauja konkursų ir olimpiadų, šimtukas atrodė gana tolimas. O aš viską padariau pati. Tik konsultavausi su mokytojais, bet konsultacijos buvo visiems. Užsimaniau – ir turiu!“, – sveikų ambicijų neslėpė mergina.
Už tai ji dėkinga ir mamai, leidusiai jai būti savarankiška, o kartu – ir atsakinga. „Mama namų darbų už mane neruošdavo ir per daug nespaudė. Kontrolė buvo, bet leido man viską daryti pačiai. Įgijau savarankiškumo. Nuo 4 klasės turėjau viena važiuoti autobusu į Jurbarką ir grįžti namo, reikėjo žinoti grafikus, nepavėluoti – būti atsakingai. Tai liko iki šiol, aš visada planuoju savo laiką.“
Pradžia – Raudonėje
Į Jurbarko gimnaziją Ieva atėjo iš Raudonės mokyklos, tad ten – visko pradžia. Ieva lankė Jaunųjų miško bičiulių sambūrį, maironiečius – tai, pasak jos, buvo judėjimas į platesnes nei mokyklos erdves. Dainavo chore – tai jos pirmosios mokytojos Eleonoros Sabaliauskienės nuopelnas. Mokytoja Rita Dovidaitytė pastebėjo jos neeilinius sugebėjimus ir pasiūlė į muzikos mokyklą.
Ir groti gitara pirmą kartą pabandė stovykloje, ir jai prilipo, nebepaleido. „Reikalingas pirmas spyris, kai tu labai nori, bet bijai, kad nepasirodytum kvailai. Baimė stabdo“, – neabejoja Ieva.
Raudonėje Ieva pateko ir į, pasak jos, muzikai pasišventusių žmonių – prodiuserio Mindaugo Stigos ir atlikėjos Lauros Jaraitės vokalo studiją. „Jie mokė mane dainuoti, suteikė man be galo daug neakademinės patirties. Jų dėka aš pirmą kartą dalyvavau konkurse, „Septynios natos“, atrodo, vadinosi, ir net laimėjau dainingiausios nominaciją. Apdovanojimą – stiklinį paukštelį pasidėjau namuose ir galvojau: gal dar ką nors kada nors pasidėsiu. Niekas to nė nežino. Aš nesiskelbiau. Nemėgstu didžiuotis tuo, kuo, man atrodo, dar nereikia“, – sako mergina.
Neužsisėdėti
Ieva iš tų, kurie patys ieško veiklos. „Muzikos mokyklą aš pati susiradau. Tėvai neskatino, turėjau prašyti, kad mane leistų. Negaliu ramiai sėdėti vietoje, man niežti nagai, aš negaliu užsisėdėti. Noriu atrasti ką nors naujo ir pabandyti. Taip nutiko su muzikos mokykla, taip ir su teatru, kai sužinojau, kad ieško naujų žmonių, taip ir su grupe „Jada“ – pamačiau skelbimą ir nuėjau. Pagalvojau: o! Grupė! Kažkas naujo! Ir su bardais panašiai – visur atėjau ieškodama nuotykių. Bardai – labai solidi kompanija, bet aš negaliu jais atsidžiaugti, jie nuostabūs žmonės!“
Jurbarko kultūros centro grupėje „Jada“ I. Sapronaitytė dalyvavo dvejus metus. „Nebuvo tai ekspromtas – aš visada svajojau dalyvauti kokioje nors grupėje, nes muzika vienai buvo sunkiai įkandama, nes aš groju tik gitara, o man reikėjo ir ritmo grupės, ir kitokių visokių dalykų, kurie sukuria tą muzikos išbaigtumą. Pradžioje grupėje buvo vien jaunimas, bet džiazas nėra turbūt labai jaunatviškas reikalas. Ir aš buvau išėjusi, o paskui sugrįžau – kaip vokalistė. Man patinka džiazas, aš noriu ir galiu. Turėjome labai daug koncertų, vienas didžiausių – Jurbarko verslo dienose, su pilna grupės sudėtimi“, – pasakojo mergina.
Didžiulė užduotis
Į vaikų ir jaunimo teatrą „Vaivorykštė“ Ievą atsivedė klasiokas. Atėjusi įsiliejo į jau pastatytą spektaklį „Pabėgimas į Akropolį“. „Ten neturėjau nė vieno žodžio. Daugiau buvau stebėtoja iš vidaus, bandžiau suvokti, kas yra teatras. Stebėjau Ugnę, kuri buvo pagrindiniame vaidmeny“, – pasakoja. Paskui atėjo ir jos pagrindinis vaidmuo: „Tai buvo toks atsitiktinumas, slapta mano svajonė.“
Pagrindinis vaidmuo Ievai teko spektaklyje „Žaidimas be taisyklių“ – tai vienas rimtųjų teatro spektaklių, drama, kurioje keliamos skaudžios jaunimo, bet tuo pačiu ir suaugusiųjų problemos.
„Smagu gauti pagrindinį. Bet tai didžiulė užduotis! Perteikti taip, kaip jį supratau ir mačiau, tai buvo sudėtinga. Jaučiau atsakomybę ne vien tik už save, kad nesusimaučiau, bet ir už tą, ką reprezentavau – už tuos vaikus, kurie patyrė tokį skausmą. Jie iki šiol yra nematomi, ir man teko tai parodyti, perteikti. Emilija nuskriausta – jos motina girtuoklė, o brolis narkomanas. Apie tai nešnekama. Tai nediskutuotina. Jei man taip būtų, aš irgi nedrįsčiau pasisakyti, pasipasakoti… O juo labiau kad iš jos buvo tyčiojamasi. Žinau, kad gyvenime toks komplektas egzistuoja, ir tie žmonės neprabyla. Aš turėjau tai pasakyti“, – apie didžiausią ir sudėtingiausią vaidmenį teatre pasakojo Ieva.
Teatre nebuvo lengva? „Bet nebuvo nepakeliama, juk aš tai dariau savanoriškai“, – šypsosi mergina.
Kompanija gera? „Visokia kompanija. Bet be jų aš nieko to nebūčiau padariusi. Vienas lauke ne karys. Jie buvo visokie, bet visi buvome vienas kitam reikalingi.“
Ne tik teatro, bet ir gyvenimo scenose, pasak Ievos, būna pykčių, barnių, problemų. Tik svetimų problemų niekas nemato, todėl gali atrodyti, kad kažkam visada sekasi.
Nesustoti
Mokykliniai metai buvo aktyvūs. Tačiau Ieva nežada tenkintis tuo, ką jau patyrė ir padarė. Nuveikė nemažai, bet ne jos būdui sustoti.
„Aš dar vis laukiu, kad save perspjausiu. Padariau, pasidžiaugiau, ir vis dar laukiu, ką dar padarysiu, kaip užviršuosiu“, – sako ji.
Todėl ir savo būsimą darbą įsivaizduoja kaip ramybės oazę, o šalia jo – ir muziką, ir teatrą, o gal ir dar ką nors naujo. „Kitiems gal atrodo nuobodu laboratorija, bet aš siekiau tos ramybės ir sterilumo, kad be įtampos, be didžiulės apkrovos. Kurią aš vienaip ar kitaip gyvenime vis tiek susikursiu, tikrai nesėdėsiu vien darbe“, – užtikrino Ieva.
Ir būdama studentė ji nežadėjo sėdėti vien prie knygų: „Kur galėčiau pasireikšti? Bijau net sakyti, nes jei mama sužinos… Bet aš labai norėčiau groti, neužleisti to, ką pasiekiau. Nežinau, ar pavyks draugauti su teatru, bet tikrai matau save studentų chore.“
Dabar Ieva jau gyvena studijų režimu, ir neabejojame, kad jos darbotvarkėje viskam yra laiko. Nes yra noro.
Danutė Karopčikienė