Vadžgiryje gyvenantys sesė ir brolis Ieva ir Almantas Tamošaičiai nuo vaikystės pažino ir pamėgo folklorą – muziką, kuri retai teskamba radijo stotyse, ir šokius, kurie nešokami jaunimo vakarėliuose. Tačiau tik tie, kas nepažįsta lietuvių liaudies tradicijų, galėtų teigti, kad jos pasenę ir neįdomios. Ieva ir Almantas mano kitaip ir žino, kad liaudiško šokio sūkuryje smagu suktis net ir nedalyvaujantiems folkloro kolektyvuose, svarbu, kad kas įsuktų.
Ievos ir Almanto pažintis su folkloru prasidėjo vaikų ir jaunimo ansamblyje „Šebukai“, kurį prieš penketą metų Vadžgiryje subūrė Lina Lukošienė. „Pradžioje buvome keturios – Gintarė, Alma, Monika ir aš, – pasakoja Ieva, – paskui atėjo daugiau vaikų. Almantas prie mūsų prisidėjo po metų. Dabar „Šebukuose“ iš viso septyniolika.“ „Iš vyresniųjų šiemet susibūrė grupė „De-vyni“ – joje irgi grojame liaudišką muziką, bet sušiuolaikintą. Jau grojome per Atsimainymo atlaidų šventę“, – sesės pasakojimą pratęsia Almantas.
Jaunimui sušiuolaikintas folkloras priimtinesnis, modernesnis. Bet pirmiausia reikia pažinti tradicinį, kad galėtum jį šiuolaikiškai interpretuoti. Folkloro lobynas neišsemiamas, jo pažinimas – taip pat.
Šias atostogas Ieva ir Almantas, kaip jau ne vienus metus, pradėjo etnokultūrinėje stovykloje „Mikutis“, į kurią susirenka kelių rajono folkloro ansamblių dalyviai. Ar nenusibosta kasmet ta pati stovykla? „Ne, nes ji visada kitokia“, – tvirtina abu.
Šiemet stovyklautojai išbandė daug naujų lietuvių liaudies instrumentų, mokėsi jais groti. Neįtikėtina gausybė ir įvairovė tų instrumentų!
Almantas grojo armonika, lūpine armonikėle, bandūrėliu, sekminių rageliu, ožragiu – išmokė „Šebukų“ vadovė. Gitara groti pamokė Julius, dabar Almantas jau groja ir dainuoja taip, kad ir kitiems miela jo pasiklausyti. Žygeivių festivalyje Jurbarke, kur koncertavo Vadžgirio grupė „Kreizas“, ir Almantas atliko kelias dainas. Tame pat festivalyje „Šebukų“ jaunimas kvietė ir mokė žygeivius šokti liaudiškus šokius. Šokančiųjų buvo daug, visiems liaudiškos linksmybės patiko.
Ieva groti smuiku ir pianinu mokosi Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje, „Šebukuose“ kankliuoja, vilioja ją ir gitara, šiuo instrumentu irgi jau šiek tiek pramokusi ir mokysis toliau.
Savo vaikais, įsisukusiais į Vadžgirio muzikinę karuselę, džiaugiasi ir tėvai – tėtis girininkas ir mama – Eržvilko bažnyčios vargonininkė. „Dabar vaikams užsiimti muzika yra ir daugiau galimybių, ir sąlygos geresnės. Požiūris į muzikantus irgi kitoks, o seniau kaime muzikantas buvo vertinamas nekaip“, – sako Ievos ir Almanto mama. Ji vargonuoti išmoko savarankiškai, jau būdama suaugusi, taip pat dainuoja Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblyje, beje, dabar jau kartu su vaikais – Ieva dainuoja ir groja smuiku, Almantas – gitara.
„Paauglystės problemų nebuvo, nes jie visada turi užsiėmimų. Jų visi draugai – iš folkloro ir skautų, ir mums ramu, nes geroje kompanijoje blogų draugų nesusirasi“, – sako mama Stasė Tamošaitienė.
„Bet ir be muzikos Vadžgiryje yra ką veikti“, – tvirtina brolis ir sesė Tamošaičiai. Vakarais abu mėgsta pasportuoti – pažaisti krepšinio, tinklinio susirenka daug jaunimo, susitinka su draugais, padeda tėvams prižiūrėti sodybą – vasarą pjauti žolę yra Almanto pareiga.
Artėjantis rugsėjis jų nebaugina – mokslai sekasi gerai, abu galvoja apie ateities specialybes. Almantas norėtų studijuoti aplinkosaugą – kaip tėtis, Ieva labai myli gyvūnus, ji, ko gero, bus veterinarijos gydytoja.
Blogiausia, kad per mokslo metus reikia anksti keltis, jų diena prasideda šeštą ryto. Abu mokosi Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje, Ieva – vienuoliktokė, Almantas – dešimtokas. Gyventi bendrabutyje jiedu nenorėtų ir negalėtų, nes kaip gi be jų suksis Vadžgirio muzikinė karuselė?
