Rugpjūčio 10–19 d. Jurbarke viešėjo gausus būrys jaunimo iš Štutgarto. Kartu su vietos jaunuoliais jie susibūrė į stovyklą, kad nuveiktų šį tą tikrai prasmingo: atstatė gaisro nuniokotus Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos namus ir prisidėjo įrengiant dienos centrą autistiškiems vaikams.
Darbas, tapęs susitikimu
Stovyklą organizavo diakonija „Jurbarko sandora“, bendradarbiaudama su Evangelisches Jugendwerk in Württemberg (EJW). Tačiau šios stovyklos tikslas – ne vien atlikti konkrečius darbus. Jos moto „susitikti, šviesti, dalintis“ apibūdina tai, kas šiomis dienomis vyko Jurbarke: jauni žmonės iš skirtingų šalių kartu dirbo, mokėsi, bendravo ir pažino vieni kitus.
Tarptautinių jaunimo darbo stovyklų (workcamp) tradicija prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama konkrečiai pagalbai ir fiziniam darbui. Per kelis dešimtmečius stovyklų turinys keitėsi – šiandien ne mažiau svarbi jų dalis yra tarpkultūrinis pažinimas.
„Anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama pačiam darbui ir pagalbai, o dabar svarbus ir kultūrinis pažinimas. Tai viso to junginys“, – sako viena iš jaunimo komandos vadovių Thai An Vu.
Štutgarte gyvenanti informatikė ir ilgametė EJW savanorė jau daugelį metų savo atostogas skiria savanorystei. Ji organizuoja ir vadovauja tarptautinėms darbo stovykloms įvairiose šalyse – Slovakijoje, Palestinoje, Nigerijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje ir kitur. Jai Lietuva taip pat tapo vieta, į kurią norisi ne tik atvykti, bet ir sugrįžti.
Ketvirtą kartą
Prie tarptautinių projektų organizavimo nuo 2008 m. prisidedantis dr. Simon Mönch yra statybos inžinierius ir kvalifikuotas dailidė. Štutgarte jis studijavo statybos inžineriją, dirbo universitete medinių konstrukcijų srityje. EJW tarptautinių „workcamp“ projektų komitete jis planuoja ir vadovauja jaunimo stovykloms.
Į Jurbarko kraštą jis su jaunimu pirmą kartą atvyko 2010-aisiais, o vėliau čia sugrįžo 2016 ir 2019 m. Per ankstesnes stovyklas darbai vyko ne tik Jurbarke, bet ir Skirsnemunėje, Vilkyškiuose bei Smalininkuose. Buvo įrengti dienos centrai, motinos ir vaiko namai, atnaujinti įvairūs pastatai.
Šiemet į Jurbarko kraštą sugrįžo jau ketvirtoji grupė. Pasak S. Mönch, viena svarbiausių priežasčių – per daugelį metų užsimezgusi partnerystė su vietos žmonėmis. „Turime labai gerus, patikimus partnerius, kurie padeda mums organizuoti gerus projektus. Džiaugiuosi, kad jie yra patikimi partneriai Lietuvoje, ir mums labai smagu čia atvykti“, – sako jis.
Semtis patirties
Šiemet į Jurbarką atvyko jaunuoliai nuo 17 iki 26 metų. Norint tapti stovyklos dalyviu nebūtina būti statybininku ar dailide, nes pasak vadovų, vieni turi daugiau praktinių įgūdžių, kiti jų išmoksta jau dirbdami. Šįkart grupėje yra du jaunuoliai, kurie specializuojasi interjero apdailoje. Jų patirtis praverčia atliekant darbus ir padeda tiems, kurie jos turi mažiau.
Kelionę į Lietuvą jaunuoliai dažniausiai finansuoja patys. Prieš stovyklą jie dirba ir taupo pinigus kelionei. Pastaraisiais metais išaugusios kelionių kainos stovyklų organizatoriams tapo vienu iš iššūkių, tačiau norinčiųjų dalyvauti jose netrūksta.
Kai kurie jaunuoliai jau turi užmezgę ryšį su Lietuva, apie stovyklą sužino iš draugų ar pažįstamų. Kiti tiesiog ieško galimybės išbandyti save savanoriškoje veikloje. Svarbiausia, pasak organizatorių, ne tai, kokių įgūdžių žmogus atsiveža. Svarbiau – noras dirbti kartu, mokytis ir prisidėti.
Stovyklos diena prasidėdavo bažnyčioje, kur jaunimas kartu meldėsi, o po to kibo į darbus. Tačiau dienotvarkėje likdavo laiko ir poilsiui, bendravimui, kelionėms bei kitoms bendroms veikloms.
Pasak Thai An Vu, būtent toks kasdienis buvimas kartu leidžia geriau suprasti kitą kultūrą ir bendruomenę. Darbas šiuo atveju tampa tik viena bendros patirties dalimi. Ne mažiau svarbu – kalbėtis, pažinti vieniems kitus ir pasidalyti tuo, ką kiekvienas atsiveža iš savo šalies ir gyvenimo.
„Kai kartu dirbame darbo stovykloje, iš visų tų dalykų mes mokomės. Čia mokomės, kaip gyvena bendruomenė, parapija, kokia čia tvarka. Labai įdomu, kaip jaunimas kitose šalyse bendrauja ir gyvena“, – sako ji.
Rezultatai džiugina
Ketvirtą kartą į Jurbarko kraštą sugrįžusiems vokiečių jaunuoliams ši vieta jau nėra svetima. Jie gali pamatyti, kaip per ankstesnes stovyklas atlikti darbai pasikeitė ir kaip šiandien atrodo jų rezultatai. Prieš keletą metų prisidėję prie Vaikų dienos centro pastato Smalininkuose įrengimo, šiandien atvykę į Lietuvą jie apsistojo būtent šiuose namuose. Ir tai, pasak organizatorių, suteikia ypatingą jausmą – žinoti, kad po kelerių metų sugrįžęs gali naudotis tuo, prie ko pats kadaise prisidėjai.
Šioje stovykloje susitiko jauni žmonės iš skirtingų šalių ir su skirtingomis gyvenimo istorijomis.
Tarp jų – ukrainietis Artur Patlatiuk, Lietuvoje gyvenantis nuo karo pradžios. Tokioje darbo stovykloje jis dalyvavo pirmą kartą. Jam tai buvo ne tik galimybė prisidėti prie konkrečių darbų, bet ir įgyti praktinių įgūdžių, kurie gali praversti ateityje. „Tai labai įdomi patirtis ateičiai. Manau, kad šie įgūdžiai gyvenime tikrai pravers, net jeigu nedirbsiu tokio darbo“, – sako Artur.
Tuo tarpu Pauliui Kairiui ši stovykla ir patys darbai turi visai kitą prasmę. Tvarkomi parapijos namai iki gaisro buvo ir jo namai. Todėl tai, kas vokiečių jaunuoliams yra savanorystės projektas, Pauliui – jo paties gyvenimo istorijos dalis. „Labai smagu, kad yra tiek daug rankų, kurios padeda atstatyti namus“, – nedaugžodžiauja Paulius.
Apie panašias jaunimo darbo stovyklas jis buvo girdėjęs ir anksčiau, tačiau pats tokioje stovykloje dalyvauja pirmą kartą. Šįkart jis ne tik stebi, kaip atkuriama gaisro nuniokota vieta, bet ir pats prisideda prie tvarkymo darbų.
„Po nelaimės buvo aišku, kad reikės rankų ir darbo. Stovykla tikrai smagi – visi labai malonūs, padeda, kai reikia, galima laisvai kalbėtis, tai smagu“, – pasakoja Paulius.
Draugystė,
virtusi pagalba
Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčios kunigui Mindaugui Kairiui ši partnerystė su Vokietijos jaunimu pažįstama ne vien iš šių metų stovyklos. Per daugelį metų kartu buvo atnaujintos ir sutvarkytos įvairios parapijos.
Skirsnemunėje atnaujintame pastate įrengtas vaikų dienos centras, sutvarkytas ūkinis pastatas, perdengta parapijos bažnyčia. Vilkyškiuose po gaisro vokiečių jaunimas per dvi savaites savo rankomis atstatė ūkinį pastatą. Smalininkuose įgyvendintas didelis projektas, kurio rezultatais šiandien naudojasi bendruomenės, svečiai, chorai ir ansambliai.
O štai šiemet pagalbos prireikė Jurbarke – atstatomi po gaisro nuniokoti parapijos namai, o šalia jų kuriamas dienos centras autistiškiems vaikams. Vokietijos ir Lietuvos jaunimo rankos čia tapo labai konkrečia pagalba.
„Aš labai džiaugiuosi ir esu dėkingas už šitą draugystę. Ji prasidėjo nuo žmonių, kuriuos sutikau Vokietijoje, ir šiandien matome, kiek daug iš jos išaugo. Tai yra ne tik pagalba pastatams – tai draugystė, bendrystė ir žmonės, kurie ateina padėti tada, kai pagalbos labiausiai reikia“, – sako M. Kairys.
Ir turbūt būtent čia geriausiai atsiskleidžia trys stovyklos moto žodžiai. Susitikti – reiškia pažinti. Šviesti – mokytis vieniems iš kitų. Dalintis – ne tik patirtimi, bet ir savo laiku, darbu bei pagalba.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
