Birželio 27-ąją Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaryta žymaus lietuvių akvarelininko Kazio Abramavičiaus kūrybos paroda. Vienas ryškiausių „šlapios akvarelės“ technikos meistrų Lietuvoje ir ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos Akvarelininkų sekcijos vadovas savo kūryba paliko ryškų pėdsaką tiek Lietuvos dailėje, tiek ir Jurbarko krašto kultūriniame gyvenime.
“Gerasis dėdė“ iš prisiminimų
Su Jurbarku ir Vinco Grybo memorialiniu muziejumi menininką siejo ilgametė bičiulystė, ne vienas kūrybinis susitikimas, todėl ši paroda – ne tik pažintis su K. Abramavičiaus kūrybos pasauliu, bet ir simbolinis sugrįžimas į miestą, kuriame jis visuomet buvo laukiamas.
Muziejaus direktorė Rasa Grybaitė, ilgamečio muziejaus vadovo Gedimino Grybo dukra, Kazį Abramavičių prisimena nuo pat ankstyvos vaikystės. Dailininkas Grybų namuose, vėliau tapusiuose muziejumi, nuolat lankydavosi nuo 1960-ųjų iki pat 1990-ųjų.
„Kazys pas mus atvažiuodavo labai dažnai. Iš pradžių apsistodavo šiuose namuose – iki maždaug 1990-ųjų. Tai seniausi laikai, kai jis čia praleisdavo daug laiko. Grybų šeima mielai priimdavo svečius. Vėliau, kai šeima išsikėlė ir visi kambariai nuo pamatų iki palėpės tapo muziejaus erdve, jis jau nakvodavo nakvynės namuose“, – pasakojo R. Grybaitė.
Atmintyje K. Abramavičius išliko kaip nepaprastai švelnus ir kantrus žmogus, mokėjęs rasti bendrą kalbą net su pačiais mažiausiais. Pasak R. Grybaitės, savo būdu jis gerokai skyrėsi nuo daugelio to meto menininkų. „Prisimenu jį iš 1982 metų – tai buvo toks dėdė, kuris nepykdavo, jeigu vaikai sėdėdavo šalia ir žiūrėdavo, kas nupiešta paraštėse“, – prisiminė R. Grybaitė.
Pasak jos, žvelgiant iš šalies atrodė, kad K. Abramavičius kūrė lengvai ir pagautu momentu – vadinamąja šlapios akvarelės technika. Jo darbai gimdavo vos per 10–20 minučių, kol popierius nespėdavo išdžiūti. Tai buvo impresionistiškas aplinkos fiksavimas, kuriame nelikdavo vietos dirbtiniam patosui ar perteklinėms dekoracijoms.
Lidijos Meškaitytės globėjas
Vienas ryškiausių K. Abramavičiaus biografijos puslapių – pažintis su Smalininkų krašto talentinga menininke Lidija Meškaityte. Būtent jis pastebėjo šios dailininkės talentą ir pasirūpino, kad apie jos nepaprastas miniatiūras sužinotų visa Lietuva. R. Grybaitė pabrėžė, kad tarybiniais metais ši globa turėjo labai praktišką ir gyvybiškai svarbią reikšmę.
„Jis buvo tikras Lidijos globėjas. Ne kartą atveždavo jai dažų, nes tais laikais ne kiekvienas galėdavo paprasčiausiai nusipirkti kokybiškos Leningrado akvarelės. Jei nepriklausei Dailininkų sąjungai, į specializuotą dailės prekių parduotuvę tavęs neįsileisdavo – neturėjai tam teisės. Kazimieras kartas nuo karto jai atveždavo reikalingų priemonių, nuolat globojo ir drąsino“, – pasakojo R. Grybaitė.
K. Abramavičius žavėjosi L. Meškaitytės kruopštumu, tačiau kartais mėgindavo ją paskatinti peržengti savo ribas ir išbandyti didesnio formato akvarelę. „Meškaitytė su labai plonu teptuku dirbdavo prie vieno kvadratinio centimetro. Abramavičius sakydavo: „Duodu tau didelį popieriaus lapą ir teptuką – atsipalaiduok, išsiliek, sukurk normalią didelę akvarelę.“ Ji išklausydavo, bet tapydavo savaip. Vieną kartą vis dėlto sutiko – su sąlyga, kad Kazimieras tapys jos technika. Menininkas atsisakė ir paliko ją ramybėje. Jų charakteriai buvo visiškai skirtingi“, – su šypsena prisiminė R. Grybaitė.
Gebėjimas įžvelgti talentą
Muziejaus direktorė pastebėjo, kad K. Abramavičius turėjo retą mokytojo ir globėjo savybę – niekada nebandė primesti savo stiliaus kitiems. Jis nesiekė, kad jo mokiniai ar globojami žmonės tapytų taip pat monumentaliai ir drąsiai, kaip jis pats. Puikus to pavyzdys – ryšys su žinoma menininke ir iliustratore Sigute Ach.
„Be Lidijos Meškaitytės, reikia paminėti ir Sigutę Ach – ji buvo jo marti. Atsimenu, kaip Kazys man, dar vaikui, pasakodavo apie ją: sakydavo, kad jos stilius labai panašus į Meškaitytės – tapo taip pat smulkiai, gražiai, jautriai. Jis ją labai skatino ir siūlė kurti atvirukus. Daugelis globėjų ar mokytojų stumia mokinius į savo rėmus, o Kazys sugebėdavo atskleisti ir išlaikyti kiekvieno žmogaus unikalumą. Sigutė Ach jo dėka buvo pastebėta, globojama ir paskatinta kurti“, – sakė R. Grybaitė.
Atvėrė archyvus
Šiandien Kazio Abramavičiaus kūriniai saugomi ne tik Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje – jie puošia ir kitas erdves. Kelios akvarelės yra Jurbarko ligoninėje.
Ekspozicija Vinco Grybo memorialiniame muziejuje surengta menininko sūnaus Mariaus – žinomo fotografo, rašytojo ir keliautojo – iniciatyva.
„Marius ėmėsi tvarkyti tėvo archyvą – atėjo laikas viską peržiūrėti. Kažkada jis siūlė muziejui įsigyti šiuos kūrinius, tačiau tuomet tam neturėjome lėšų. Šiemet pasiūlė surengti tėvo parodą. Iš pradžių suabejojau – mūsų metinis planas jau buvo pilnas. Vis dėlto nusprendėme, kad bent trumpam šią ekspoziciją būtina parodyti lankytojams. Marius atrinko būtent tuos kūrinius, kurie susiję su Jurbarku“, – pasakojo muziejaus vadovė.
R. Grybaitės teigimu, eksponuojamos akvarelės turi ne tik meninę, bet ir didelę dokumentinę bei istorinę vertę. Jose įamžinti senieji Jurbarko vaizdai, Vinco Grybo sodybos kampeliai, kapinės, koplyčios ir sodai. Per daugiau kaip keturis dešimtmečius daugelio vaizduojamų obelų, pastatų ir kitų kraštovaizdžio detalių nebeliko – tačiau jos tebegyvena skaidriuose akvarelės meistro potėpiuose.
Artėjant dailininkės Lidijos Meškaitytės šimtmečiui, ši ekspozicija tapo gražia proga prisiminti dviejų iškilių Lietuvos akvarelininkų kūrybinę bendrystę ir jų paliktą kultūrinį paveldą.
šviesos inform.
Grybų šeimos archyvas.
