Jau dvejus metus Skirsnemunėje veikia kirpykla, kurią savo namuose atidarė Danguolė JOCIENĖ. Taip moteris įgyvendino savo vaikystės norą – būti kirpėja. O gavusi pasiūlymą dirbti pagal anksčiau įgytą finansininkės specialybę, neatsisakė ir dabar turi du darbus – abu mėgstamus. Apie kaimo kirpyklos ypatumus ir buhalterijos bei kirpimo panašumus šnektelėjome susėdusios kol kas neatėjusių klientų kėdėse.
Pasinaudojo galimybėmis
„Kirpykla buvo mano vaikystės svajonė. Bet skaičiai irgi mane labai traukė, skaičiai, galima sakyti, esu aš“, – taip prisistatė Danguolė Jocienė.
Po gimnazijos ji pasirinko finansų studijas, baigusi kolegiją atliko praktiką, o kai susituokė ir susilaukė vaikelio, nusprendė išmokti kirpėjos profesijos. Turėti ne vieną specialybę ir užsiimti bent keliomis veiklomis – dabarties žmogaus ypatybė.
„Todėl, kad ne mes tarnaujame darbui, bet renkamės patys, kas mums patinka, nesam pririšti prie kažko, negalvojam, kad jei išeisiu, gal negausiu kito darbo, gal daugiau nieko nesugebėsiu. Kol esi jaunas, gali daug ką išbandyti, nebūtina sėdėti ten, kur nepatinka, eiti į darbą sukandus dantis“, – taip savo kartos galimybes apibūdina Danguolė.
Kirpimo prieš trejus metus Danguolė mokėsi privačiai, pati mokėjo už mokslą. Nesusigundė nemokamu profesiniu parengimu, kurį savo klientams siūlo Užimtumo tarnyba.
„Nestojau į nemokamą programą. Išsiklausinėjau, pasidomėjau, ir man pasirodė, kad nemokami kursai neduoda tiek naudos, kiek reikėtų. Nesakau, kad visur ir visiems tas pats, bet aš pasirinkau kitaip. Keturių mėnesių mokymai buvo labai intensyvūs, o dėl karantino užsitęsė. Mano kirpimo mokytoja buvo grynai tiksliukė, ji skaito schemą ir kerpa. Čia gryni finansai! O dažymo mokytoja – menininkė. Mokytis buvo įdomu!“ – pasakojo moteris.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą