Gegužės 30-ąją klausutiškiai išdidžiai iškėlė Lietuvos heraldikos komisijos patvirtintą Klausučių vėliavą, pirmąkart suplevėsavusią ypatingą dieną – Šimtmečio parke minint Klausučių kaimo 100 metų istorijos atkarpą.
Heraldikoje – istorija
Naujai sukurti Klausučių herbas, vėliava ir antspaudas savyje talpina šio kaimo gyvenimo akcentus ir jo žmonių nuostatas. Klausučiai neatsiejami nuo obelininkystės, tad heraldiką kūręs dailininkas Rolandas Rimkūnas į svarbiausius kaimo ženklus sudėjo pavasarį, žmogiškąją jaunystę, gyvybę, grožį ir trapumą įkūnijančius obelų žiedus. Vaisiai simbolizuoja rudenį, žmogaus brandą, per gyvenimą pasiektą rezultatą, o sidabro spalva kalba apie Klausučius supančius tvenkinius.
Klausučių herbo skydas perskeltas į du laukus: priekiniame raudoname – pusė sidabrinio obels kamieno su trimis lapuotomis šakomis ir trimis žiedais. Kitos pusės sidabriniame lauke pusė raudono obels kamieno su lapuotomis šakomis ir obuoliais.
Šimtmečio pradžia – archyve
Šimtametei Klausučių istorijai ypač svarbus Seredžiaus krašto kraštotyrininko Arvydo Sviderskio darbas, pareikalavęs laiko ir kraštotyrininkui būdingo užsispyrimo. Būtent A. Sviderskis 2023 m. Lietuvos centriniame valstybės archyve rado Žemės reformos Valdybos nutarimą, kuriame kalbama apie Klausučių kaimo pradžią. Dokumente parašyta, kad „1926 metų gegužės mėnesio 31 d. Žemės Reformos Valdyba nutarė: Išparceliuotą Pikčiūnų dvarą pavadinti Klausučių kaimu“.
Ši data, pasitinkant šimtąją kaimo vasarą, priminta susirinkus į šventę Klausučių 100-mečio parke. „Nuo dokumento pasirašymo praėjo 100 metų. Norėjosi šį dokumentą ir datą įamžinti“, – sveikindama klausutiškius ir svečius sakė Seredžiaus seniūnijos seniūnė Rimantė Pavalkienė.
Parką, kuris pasitinka vos įvažiavus į Klausučius, anksčiau prižiūrėjo ir dabar prižiūri šalia gyvenantys klausutiškiai, o 100-mečio proga jame pasodinta šermukšnių giraitė. „Šermukšnis – mitologinis medis, simbolizuojantis meilę, šeimos ramybę, vaisingumą bei saugantis nuo blogio. Senovės lietuviai šermukšnį sodindavo prie sodybų, kad apsaugotų namus ir neštų sėkmę, o mes pasodinome kaimo pradžioje, kad saugotų nuo blogio visą Klausučių kaimą“, – kalbėjo seniūnė.
Palei taką šalia gera linkinčios šermukšnių giraitės pastatyti stendai su istorinėmis, gyventojų išsaugotomis nuotraukomis, primenančiomis ir kasdienes, ir svarbias klausutiškių gyvenimo akimirkas. O viena jų, užfiksuota tądien, gegužės 30-ąją, liks kaip istorinis faktas ateities kartoms – Šimtmečio parko akmens atidengimo ceremonija. Užrašą ant akmens „Šimtmečio parkas“ ir šviesą, šilumą ir amžinybę simbolizuojančią saulutę nukalė kalvis Regimantas Stanaitis.
Atidengti akmenį, seniūnė R. Pavalkienė pakvietė Jurbarko r. savivaldybės merą Skirmantą Mockevičių ir kraštotyrininką Arvydą Sviderskį. Už istorinės atminties išsaugojimą, archyve surastą istorinį dokumentą A. Sviderskiui meras įteikė padėką. „Šis dokumentas nepaprastai svarbus Klausučių kaimo bendruomenei, nes padeda suprasti kaimo istorines šaknis“, – sakė meras.
Sveikindamas klausutiškius su kaimo šimtmečiu ir seniūnei perduodamas naująją Klausučių vėliavą, meras S. Mockevičius sakė, jog 100 metų primena žilą praeitį, bet šio krašto ateitis taip pat graži, nes klausutiškiai yra veržlūs žmonės. Šio veržlumo ir tvirtumo simboliu tapo ir seniūnės R. Pavalkienės kartu su meru S. Mockevičiumi ir kraštotyrininku A. Sviderskiu Šimtmečio parke pasodintas ąžuoliukas.
Už Šimtmečio parko sukūrimą seniūnė dėkojo Seredžiaus seniūnijos darbuotojams, Klausučių mokyklos bendruomenės centrui, Klausučių kultūros centrui, MB „Perpetuus“, Aivaro Sabaliausko įmonei, Antanui Danilevičiui, Tomui Beržinskui, Jūratei ir Vidui Gudžiūnams, Jonui Arlauskui ir visiems žmonėms, pasidalijusiems asmeninių archyvų nuotraukomis.
Seniūnijos padėkos už rūpestį Šimtmečio parku įteiktos klausutiškiams Vytautui Mankui, Ingridai ir Žydrūnui Kordušams ir jų atžaloms Emai ir Kerniui. Padėkota Domicelei Vaivadienei, Rūtai Andrijonienei, Danguolei Būtautienei, Jolantai ir Egidijui Mikštams, Daugirdui Mikštai. Nuoširdžiais žodžiais seniūnė R. Pavalkienė apglėbė visus, prisidėjusius ir idėją išauginusius iki žaliuojančio parko.
Apie savą kraštą ir tradicijas
Nešini naująja vėliava, lydimi Kazlų Rūdos kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestro „Atžalynas“ klausutiškiai iš Šimtmečio parko suko į Klausučių Stasio Santvaro mokyklą. Joje, kiekviena savaip, prabilo trijų autorių parodos: žymaus, iš Veliuonos kilusio ir čia gyvenusio, grafiko Juozo Žuko darbai, kaimynės Vidos Bučelienės pristatyta klausutiškės menininkės Gražinos Astrauskienės tapyba ir Vilniaus dailės akademijoje mados dizainą studijuojančios Kotrynos Pavalkytės kūryba.
Kita šventės stotelė – Klausučių kultūros centras, kurio slenkstį peržengus stebino ąsočių paroda. Juos laikinai Veliuonos kultūros centrui vadovaujanti Birutė Jurkšienė surinko iš vietos gyventojų, yra ir iš tolėliau atkeliavusių. Pasak Birutės, šie uzbonai, ne šiaip sau sunešti. Idėją padiktavo kaimo šimtmetis, tad ir ąsočių bandė surinkti šimtą, bet žmonės atnešė kur kas daugiau – eksponuota net 130!
B. Jurkšienė, pati iš namų atvežusi jų aštuoniolika, tarp kurių ir išsaugotas jos mamytei piršlienės dovanotas uzbonas, ąsočius siejo su Klausučių sodų derliumi, šventėse pilama gira, gaiva per darbymečius, o ir Klausučių alus skanesnis įpiltas iš molinio ąsočio, kokį ne vienas galbūt turime išsaugoję ir savo namuose.
Iš praeities į šiandieną
Kultūros namuose klausutiškių laukė ir jaudinanti staigmena – senas, 1972 m. režisieriaus Kęstučio Musnicko susuktas dokumentinis filmas „Kaip mes kalėm milijoną“. Laiko nutolinta dokumentika pasakoja apie tuo metu atsilikusį Jurbarko rajono I. Mičiurino kolūkį, kuris vadovaujant direktoriui Algirdui Sruogai sugebėjo pasiekti milijoninį pelną. Ekrane sukosi vaizdai apie ano meto Klausučių gyvenimą – sovietmečio realybę, žmonių ryžtą ir išradingumą.
Nors šiandienos Klausučiai gyvena kitokį gyvenimą, filme pasakojamos istorijos saitai su dabartimi nenutrūkę. Pirmiausia todėl, kad žiūrovų salėje girdėjosi jautrūs komentarai: „Žiūrėk, tavo tėvas…“ Ne vienas prisiminė savus ar pažinotus žmones, permainomis, atkakliu darbu keitusius Klausučius. Šį dokumentinį filmą fonduose saugo LRT, jį galima rasti ir peržiūrėti.
Simboliška gaida tapo po filmo suskambėjęs Klausučių vaikų koncertas – lyg gyvenimo tąsa, prasmė, dabartis ir ateitis.
Stiprybė – žmonės
Šventiniame vakare scenoje dar kartą skambėjo padėkos. Šįkart už Klausučių kaimo 100-mečio jubiliejaus organizavimą – šventę, kuri tapo istoriniu įvykiu, sujungusiu skirtingas kartas, kaimynus ir čia užaugusius žmones, ačiū ištartas Klausučiuose veikiančioms bendruomenėms: Klausučių bendruomenės centrui, Klausučių mokyklos bendruomenės centrui. Už aktyvios veiklos skatinimą bendruomenėje, glaudų bendradarbiavimą bei pagalbą organizuojant 100-mečio šventę padėka įteikta Klausučių seniūnaitijos seniūnaitei Dovilei Gotautienei.
Paieškoję informacijos apie Klausučius, rastume, kad tai yra kaimas Jurbarko r. savivaldybėje, į šiaurę nuo 141 kelio Kaunas- Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda, ant Klausučių užtvankos kranto, su netoliese esančia Goniūnų užtvanka. Kad tai yra Seredžiaus seniūnijos Klausučių seniūnaitijos centras, jungiantis dešimt kaimų: Girkus, Klausučius, Papartynų k., Pavambalius, Pikčiūnus, Rukšionių k. , Spruktus, Staciūnus , Šilaitynę ir Vambalius. Sausi duomenys dar primintų, kad kaimas susikūrė 1926 m. per 1922 m. žemės reformą. Nauja gyvenvietė pradėjo kurtis 1962 m. kaip I. Mičiurino sodininkystės ūkis.
Statistika svarbi, tačiau Klausučiams šiandien svarbiausi čia gyvenantys žmonės, kuriantys ir puoselėjantys savo kraštą, mylintys gimtinę. „Linkiu Klausučių kaimui klestėjimo, neišsenkančios gyvybės ir šviesios vilties. Tegul kiekviena sodyba būna pilna šilumos!“, – klausutiškiams linkėjo Seredžiaus seniūnijos seniūnė, taip pat klausutiškė, Rimantė Pavalkienė. Prasmingas jos palinkėjimas prasidėjusiam antrajam Klausučių šimtmečiui.
Jolita Pileckienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
