Balandžio 12-ąją Jurbarko kraštas prisipildė gamtos šurmulio, žmonių šypsenų ir sodrios žemės kvapo – Valstybinių miškų urėdijos Jurbarko padalinio teritorijoje įvyko nacionalinis miškasodis. Ši, jau nuo 2016 metų gyvuojanti, tradicija tapo vienu svarbiausių pavasario renginių Lietuvoje, kasmet suburianti tūkstančius žmonių miškų sodinimo šventei. Nacionalinį miškasodį organizuoja Valstybinių miškų urėdija kartu su Aplinkos ministerija, siekiant didesnio supratimo apie miško svarbą mūsų aplinkai, sveikatai ir ateičiai.
Laisvės miškas
Šių metų miškasodis buvo dedikuotas ypatingai progai – paminėti Lietuvos laisvės atgavimo 35-metį, todėl renginys įgavo ne tik ekologinę, bet ir gilią simbolinę, istorinę prasmę. Kaip sakė Valstybinių miškų urėdijos Jurbarko padalinio vadovas Darius Baziliauskas, tai ne tik darbas miške – tai proga susitikti, pabūti kartu, prisiminti, ką reiškia laisvė, ir ką mes galime nuveikti, kad mūsų kraštas išliktų žalias, gyvas ir darnus.
Miškų sodinimas Lietuvoje turi gilias tradicijas. Dar sovietmečiu vykdytos miško atkūrimo kampanijos, nors ir dažnai paremtos privalomuoju dalyvavimu, visgi prisidėjo prie miškų ploto išlaikymo. Nepriklausomoje Lietuvoje šios iniciatyvos įgijo visiškai kitokį pobūdį – jos tapo savanoriškos, bendruomeniškos, skatinančios atsakomybę už savo šalies gamtą. Nuo 2016 m. Nacionalinis miškasodis kasmet suburia vis daugiau žmonių – šeimas, mokyklas, bendruomenes, įmones, nevyriausybines organizacijas.
Vis didesnis būrys
Šiemet Jurbarko krašte miško sodinimo darbai pradėti dar iki Nacionalinio miškasodžio. Mišką sodino Jurbarko Vytauto Didžiojo mokyklos Viešvilės jaunųjų miško bičiulių būrelio „Atžalynas“ nariai, Kęstučio bataliono kariai. Eržvilko gimnazijos bendruomenė pasodino 160 ąžuoliukų artėjančiam mokyklos jubiliejui pažymėti.
Jurbarko padalinio miškininkai miško sodinimo darbus organizavo Pašvenčio ir Smalininkų girininkijose. Sodinti buvo pasirinktos trys medžių rūšys – eglės, pušys ir berželiai. Tai vieni iš pagrindinių mūsų klimatinėmis sąlygomis augančių ir ekologiškai svarbių medžių.
Iš anksto buvo užsiregistravęs 131 dalyvis, tačiau, kaip ir kasmet, atvyko daugiau.
„Neturime tikslo kuo greičiau apsodinti kuo didesnį plotą – mums svarbiausia, kad žmonės patirtų ryšį su gamta, pajaustų, ką reiškia įsmeigti kastuvą į žemę ir įleisti ten naujo gyvenimo pradžią. Tai – ir terapija, ir bendravimas, ir pasididžiavimas savo indėliu“, – sako D. Baziliauskas.
Kiekvienais metais miškininkai rūpinasi ne tik tinkamu sodinimui plotu – parenkama biržė, į kurią galima lengvai atvažiuoti. Tokiu būdu miškasodis tampa prieinamas visiems – vaikams, senjorams, žmonėms su negalia.
Socialinė įtrauktis – šventės stiprybė
Didelį indėlį į renginį įnešė VšĮ „Jurbarko socialinių paslaugų“ atstovai. Jiems ir Vertimų bendruomenei renginio pradžioje buvo įteiktos padėkos. Socialinės įstaigos atstovai miškasodyje dalyvavo kartu su nakvynės namų ir grupinio gyvenimo namų paslaugų gavėjais.
„Buvo ir daugiau norinčių dalyvauti, bet dėl sveikatos būklės ne visi galėjo atvykti. Tai mūsų pirmasis miškasodis, ir labai džiaugiamės, kad esame čia. Mūsų nakvynės namų paslaugų gavėjai yra aktyvūs visuomenės nariai, o ne pasyvūs stebėtojai. Džiaugiamės, kad esame priimti, suprasti“, – sakė Sandra Gudaitienė, nakvynės namų socialinė darbuotoja.
Grupinio gyvenimo namų socialinė darbuotoja Monika Golubovskaja pabrėžė, kad šiemet į mišką vyko ne tik darbuotojai, kaip pernai, bet ir jų globojami žmonės. „Norime ne tik stebėti, bet ir prisidėti prie gamtos klestėjimo. Miškasodis suteikia galimybę prisiliesti prie kažko prasmingo, būti gamtos dalimi“, – pasakojo ji.
Mūsų rankose
Pasibaigus sodinimo darbams, visi dalyviai buvo pakviesti bendriems pietums – pasivaišinti, pasidalyti įspūdžiais, pabendrauti. Tokios akimirkos kuria bendruomeniškumo dvasią, kuri išlieka ilgiau nei medelis žemėje – ji įsišaknija žmonių širdyse.
Valstybinių miškų urėdijos Jurbarko padalinys šiais metais planuoja atsodinti apie 200 hektarų miško. Dar apie 70 hektarų bus palikta natūraliam, savaiminiam atsikūrimui. Tai – svarbus miškininkystės principas, kai žmogus leidžia gamtai veikti sava eiga ten, kur tai yra įmanoma.
„Pasodinti medį – tai tik pradžia. Reikės daug priežiūros: stebėti, ar jis prigijo, saugoti nuo užstelbimo, vėliau formuoti augimą atliekant retinimo darbus. Miškas – tai nuolatinis procesas, o ne vienkartinė akcija“, – pabrėžia D. Baziliauskas.
Miškai Lietuvoje užima daugiau nei trečdalį šalies teritorijos, o jų reikšmė – neįkainojama. Jie ne tik gamina deguonį, reguliuoja klimato sąlygas, valo orą ir vandenį, bet ir yra svarbi biologinės įvairovės buveinė. Tuo pačiu – miškai turi didžiulę socialinę ir kultūrinę reikšmę: jie tampa poilsio, pažinimo, dvasinio atokvėpio vieta.
Nacionalinis miškasodis – tai kvietimas kiekvienam tapti gamtos kūrėju. Net ir pasodintas vienas medelis – tai žingsnis tvaresnės ateities link. Tai priminimas, kad mūsų laisvė ir gerovė priklauso ne tik nuo politinių sprendimų, bet ir nuo mūsų pačių veiksmų – nuo to, ar išdrįsime kišti rankas į žemę, kad po kelių dešimtmečių kažkas galėtų ten atsikvėpti po medžiu, šįkart pasodintu Laisvės miške.
Ligita Gražulevičienė
