Pirmųjų šalnų auksu ir variu apipiltos panemunės kalvelės penktadienį svetingai sutiko tradicinio rudens renginio – Novelės vakaro dalyvius, o skaisti saulė kvieste kvietė pasivaikščioti rašytojo Petro Cvirkos gimtaisiais takeliais, pabūti ir pamąstyti, koks nuostabus šis kraštas, išauginęs vieną stipriausių 20 a. Lietuvos žodžio meistrų.
Trys pastarieji dešimtmečiai subrandino Jurbarko bibliotekininkų skrupulingai saugomas ir nuo laiko permainų ginamas Novelės vakaro tradicijas, todėl kiekvieną rudenį ne tik rašytojai, bet ir literatai, kalbininkai, lietuvių kalbos mokytojai, P. Cvirkos kūrybos gerbėjai turi progą susitikti Veliuonoje, išgirsti gyvą kūrėjų žodį, pajusti, kurion pusėn suka lietuviškos novelės tradicijos.
Nors šiemet Veliuonos kultūros centro salė nebuvo tokia sausakimša kaip prieš metus minint P. Cvirkos 100-ąsias gimimo metines, pagerbti kraštiečio kūrybos tradicijas puoselėjančių lietuvių rašytojų susirinko nemažai žmonių. Visiems įdomiausia buvo išgirsti, kas gi šiemet tapo dešimtuoju P. Cvirkos literatūros premijos laureatu, kas pasodino ąžuoliuką laureatų giraitėje ir kieno nuotrauka papuošė aukščiausioje Klangių vietoje išsaugotą rašytojo tėviškę, kur penktadienio rytą tradiciškai viešėjo Novelės vakaro dalyviai – rašytojai Eugenijus Ignatavičius, Vytautas Čepliauskas ir Vytautas Girdzijauskas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė bei literatūros kritikas Alfredas Gusčius.
Sužvarbusius nuo ryto vėsos svečius P. Cvirkos tėviškėje pasitiko, karšta mėtų arbata ir mieliniais blynais pavaišino, pasakojimais ir gera nuotaika sušildė muziejuje šeimininkaujanti klasiko giminaitė Kristina Ragaliauskienė bei Veliuonos seniūnas Mindaugas Šlepševičius. Klangiuose ir buvo atskleista didžioji paslaptis, kad šiemetinė P. Cvirkos literatūros premija bus įteikta ne kam kitam, o ištikimam kraštiečiui, pernai išleidusiam neįtikėtinai aktualių, pilietiškai skaudžių, meistriškai sukurtų novelių rinkinį „Žiemos metafizika”. Jurbarko viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė užtikrino, kad ekspertų komisijai nebuvo sunku apsispręsti, nes vertintojų krūvelėn sugulė ne taip jau daug kūrinių, o „Žiemos metafizika” iš jų visų išsiskyrė labai ryškiai.
„Trylika metų, o gal dar daugiau laukėm, kol Vytautas parašys knygą, su kuria niekas negalės konkuruoti dėl P. Cvirkos literatūros premijos. Sulaukėm, nors V. Girdzijauskas jau seniausiai yra nusipelnęs šios premijos, puoselėdamas novelės žanrą. Jei ne Vytauto žygiai, kažin, ar šiandien turėtume Novelės vakarus, ar būtų literatūros premija, ar P. Cvirkos kūrybai būtų skiriamas klasikui deramas dėmesys. O dvigubai mums malonu dėl to, kad Vytautas yra mūsų krašto žmogus, niekada neužmirštantis, kur jo šaknys ir savo kūrybai idėjų ir minčių visada randantis savo gimtojoje žemėje”, – sakė N. Masiulienė.
Sveikindamas į Novelės vakarą gyvo rašytojų žodžio pasiklausyti susirinkusius lietuvių literatūros gerbėjus rajono meras Ričardas Juška pasidžiaugė, kad laureatų ąžuolai kasmet leidžia naujas šakeles ir augina vis vešlesnius lapus.Kiek užauga naujų lapų, tiek naujų knygų išleidžia rašytojai, suteikdami mums progą susirinkti Veliuonoje ir pasidžiaugti jų kūryba. Šiemet naujausių savo kūrinių ištraukas Novelės vakare labai išraiškingai skaitė visokių talentų kuprą, anot A. Ruseckaitės, užsiauginęs rašytojas V. Čepliaukas, ištikimas Novelės vakarų dalyvis, vienintelis iš dešimties laureatų ne premiją, o tik diplomą gavęs rašytojas E. Ignatavičius bei pati A. Ruseckaitė, suintrigavusi skaitytojų dar nepasiekusios knygos „Marios vandens” ištrauka.
Audringais plojimais sutikę žinią, kad dešimtuoju P. Cvirkos literatūros premijos laureatu tapo V. Girdzijauskas, Novelės vakaro dalyviai atidžiai išklausė N. Masiulienės perskaitytų ekspertų – rašytojų Violetos Šoblinskaitės ir Viktoro Rudžiansko vertinimų bei kritiko A. Gusčiaus gerų žodžių apie tai, kokia artima V. Girdzijausko kūryba yra P. Cvirkos novelės tradicijoms.
Perfrazuodamas P. Cvirkos novelės herojų viršaitį Dūdą, A. Gusčius sakė: „Reikia skaityti klasiką, vyrai ir moterys. Reikia skaityti Petrą Cvirką, idant įsitikintume, kad literatūriniai tekstai, sukurti talentingų autorių, nesensta”. Surengęs trumpą literatūros seminarą šviesiajai skaitytojų publikai, A. Gusčius akivaizdžiai įtikino susirinkusius, kad P. Cvirkos talentu nėra abejojančių, dėl to tie rašytojai, kuriems skiriama jo literatūros premija, turi jaustis pagerbti ir įpareigoti šio klasiko estetiniam ir humanistiniam gyvenimo suvokimui.
„Jūs, P. Cvirkos kraštiečiai, turite puikią nuovoką ir gerą literatūros skonį, todėl siūlau jums ir ateityje neskirti šios premijos jokiems modernistams ar absurdistams. O apie V. Girdzijausko kūrybą galiu pasakyti tik tiek, kad jis tikrai vertas P. Cvirkos literatūros premijos, nes jo kūryba yra labai artima klasikui aktualumu, gyvenimiška samprata ir literatūrine raiška”, – tikino A. Gusčius.
Pasak kritiko, Vytautas nerašo tuščiai – nežaidžia žodžiais ir sakiniais, nes „žodis jam skauda”, o tiksliau, rašytojas jaučia, kaip skauda žodžiui, kai jis nevertinamas. A. Gusčius daugiausia gerų atsiliepimų pasakė apie V. Girdzijausko kūrybos aktualumą ir visuomeniškumą, akivaizdžiai išreikštą ne tik knygoje „Žiemos metafizika”, bet ir jos pirmtakais tapusiose „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą” bei mažųjų novelių romaną „Profesorius pelėsis”.
Džiaugsmo, kad pagaliau tapo P. Cvirkos literatūros premijos laureatu, neslėpė ir pats V. Girdzijauskas.
„Labai šia premija didžiuojuosi. Ne tik dėl to, kad ją gaunu iš savo kraštiečių, ne todėl, kad ji vertinga, o kad yra P. Cvirkos – Cvirka man visada buvo idealas. Labai sunku pasiekti tokią žodžio gelmę, spalvas, taip dramatiškai, su tokia meile ir lengvumu pavaizduoti žmogaus gyvenimo tragizmą, kaip tą sugebėjo padaryti P. Cvirka, ir man dar reikėtų gerokai iki to pasistengti”, – neslėpė V. Girdzijauskas.
Pasak rašytojo, „Žiemos metafizika” gimė per pusmetį, o kai kurios novelės buvo parašytos tarsi vienu atsikvėpimu, išplaukė tiesiai iš širdies ir iš jausmų. „Taip ir galvojau, kad ši knyga man bus labai miela. Daug minčių jon atgulė iš šių kraštų – nuo Eržvilko, Vadžgirio, apie kuriuos nuolat galvoju, nes viskas iš čia kyla ir tarsi susivelia su gyvenimu. Jei negyventum žmogus, jei nieko neatsitiktų – ir parašyti nebūtų ką”, – svarstė P. Cvirkos literatūros premijos laureatas.
V. Girdzijauskas tikino dabar rašąs, o iki naujųjų metų pradžios tikriausiai ir pabaigsiąs paskutinį savo romaną, todėl norėtų, kad jis taptų gulbės giesme. „Mirti nežadu, bet su metais reikia skaitytis, nes jie primena, kad dideliais darbais užsiimti jau per vėlu”, – tikino rašytojas, šį pavasarį atšventęs savo aštuoniasdešimtmetį ir kaip didžiausią likimo dovaną priėmęs laimę atsistoti į P. Cvirkos literatūros premijų laureatų gretas šalia Juozo Apučio, Alvydo Šlepiko, Mykolo Sluckio ir kitų žinomų Lietuvos novelistų.
Novelės vakarai rašytojo Vytauto Martinkaus iniciatyva Veliuonoje rengiami nuo 1976 metų.
Daiva Bartkienė
Ką ir bešnekėti apie pilnas sales.Juk šie kultūros darbuotojai dirba tik savo veiklai parodyti, o ne žmonėms. Atsiprašau autorių, tai skirta ne Jums.