Manto Bendžiaus koncertas „Namie“ vasario 1 d. įvyko sausakimšoje Jurbarko parodų ir koncertų salėje. Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius pirmąjį solinį koncertą surengė gimtajame Jurbarke – mieste, kuriame pradėjo savo kelionę į didžiąsias artistiškumo scenas.
Dar gerokai prieš koncerto pradžią visos kėdės salėje buvo užsėstos, vėliau užimtos ir visos sėdimos vietos ant grindų, paramstytos visos sienos. Taip smalsiai, draugiškai ir šiltai Jurbarkas sutiko savo artistą. O pats M. Bendžius pripažino, kad tai pranoko jo lūkesčius.
„Tikėjausi, kad žmonių susirinks, bet kad tiek daug, tikrai ne. Sėdėjom prieš koncertą, laukėm, ir man rašo: „Tuojau žmonės nebetilps“. Galvojau, juokauja. Pasirodo, nejuokavo. Gera būti namie, matyti mokytojus, draugus, klasiokus, vyresnius žmones, kuriuos pažįsti iš matymo, su kuriais esi vienaip ar kitaip susidūręs per 18 metų Jurbarke“, – sakė aktorius, 2019 m. baigęs bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sausį Mantui sukako 23-eji.
Pakalbinome M. Bendžių jau sugrįžusį į kasdienybę, įsisukusį į įprastų ir naujų darbų verpetą, kai pasiruošimo koncertui rūpesčiai ir pasirodymo stresiukas buvo išblėsę, o įspūdžiai – dar gyvi.
Kodėl Tau buvo svarbu pirmąjį koncertą surengti būtent namie, Jurbarke?
Dėl kelių labai paprastų priežasčių. Pirma, žinojau, kad paskelbus koncertą Vilniuje man bus žymiai sunkiau surinkti žmonių, taip pat gauti tinkamą vietą, laiką. Jurbarke viskas paprasčiau, nes visi tave žino ir nori padėti. O antra, tai norėjau grįžti ir kažką dovanoti savo krašto žmonėms.
Papasakok apie grupę, su kuria koncertavai.
Grupę susirinkau pagal pajautimą, o tuos žmones sutikau įvairiose veiklose. Vieną iš gitaristų – Motiejų Ivanauską pažįstu geriausiai, jis – mano studijų draugas, kursiokas, labai geras gitaristas, taip pat labai gražiai dainuoja. Ir jis – juokingas žmogus, žinojau, kad noriu jo savo grupėje, nes padės ir vokaliai, ir muzikaliai, ir mane puikiai pažįsta, kaip ir aš jį. Tai prideda saugumo.
Kiti du vyrukai prisijungė, nes taip pat jaučiu su jais ryšį, jaučiu, kad jie mane supranta. Apskritai, pirmiausia turi būti lengva bendrauti, o tada lengva ir kurti. Jie profai, groja daug kam, džiaugiuosi, kad sutiko padėti ir man.
Per kiek laiko paruošei savo pirmąjį solinį koncertą?
Apie savo koncertą galvojau nuo 10 klasės, tai, vadinasi, užtrukau… apie šešerius metus. O jei rimtai, tai tikslingas pasiruošimas būtent šiam koncertui su muzikantais užtruko mėnesį laiko. Žinoma, ne kiekvieną dieną repetavom, nes visi turim daug veiklų. O kalbant apie dainas, tai kai kurios parašytos ir prieš ketverius metus.
Dainų ir muzika, ir žodžiai yra Tavo?
Visos dainos yra mano kūryba, išskyrus Vido Bareikio dainą. Pas mane viskas prasideda nuo melodijos: kai randu tinkamą, tą, kuri mane jaudina, tada pradeda dėliotis tekstas. Kartais jis susideda per 5 minutes, kartais reikia daugiau laiko, o kartais taip ir nesusideda… Bet užrašus laikai, ir gali būti taip, kad iš dviejų dainų suklijuoji vieną. Mano atveju taip buvo. Iš tikrųjų būna visaip, tų dainų yra nemažai, baigtų, nebaigtų.
Vienas atlikėjas yra gerai pasakęs: turi rašyti, kad ir kaip blogai atrodo, bet tu turi išrašyti blogas dainas ir tada ateis geros. Tai šiam momentui šitos dainos atrodė geriausios, galbūt po kažkiek laiko ir nebeatrodys, nes bus naujų.
Pristatydamas vieną dainų, sakei, kad ją sukūrei galvodamas apie Gretą. Apie Gretą, su kuria paskui dainavai duetu?
Taip, tai mano draugė Greta Šepliakovaitė. Mergina, mama, patarėja, aktorė, dainininkė – žodžiu, viskas viename. Ji mano kursiokė, ketvirtame kurse sugalvojom, kad visai čia vienas kitą pažįstame, visai smagu bendrauti, tai gal pabūkim kartu. Greta turi labai gražų balsą ir yra labai muzikalus žmogus, aplankius daugybę konkursų, groja tūkstančiu instrumentų! Ketvirtame kurse galėjome daryti savo baigiamuosius koncertus. Greta jį darė, aš dar nesijaučiau pasiruošęs. Bet dainavau jos koncerte.
O šiaip esu dainavęs jau nemažai kur. Daugiausia su Vidu Bareikiu, – ir arenose, ir mažose salėse, ir visokiose jaukiose vietose, ir pas save namie. Ir per televiziją.
Vieną dainą pavadinai savo hitu…
Ta daina vadinasi „Jūra“. Ji parašyta prieš beveik ketverius metus. Deja, jos dar negroja radijo stotys ☻, bet aš ją dainuoju visur ir visada. Geriausiai joje jaučiuosi, melodija graži, ta, kuri kabina. Na, žmonės taip sako. Mane patį ji irgi labai kabina, todėl ir pajuokavau, kad čia hitas.
Į koncertą Jurbarke atvažiavo ir buvęs Tavo dėstytojas Muzikos ir teatro akademijoje Vidas Bareikis. Kokie dar dėstytojai padarė įspūdį?
Mano dėstytojai buvo Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis. Visi kažkodėl pamiršta Algirdą Latėną, turbūt todėl, kad Vidas dabar – visur. Abu davė labai daug, labai skirtingai. Vidas labiau pastūmėjo link muzikos, nes aktorius turi būti universalus. Su tuo visiškai sutinku.
Studijos buvo sunkios, įdomios. Labiau įstrigo pirmas kursas, kai viskas nauja, pradedant nuo miesto, nuo pačio mokslo specifikos, nuo to, kad pagaliau supratau, kad ir aš galiu gerai mokytis ☻, baigiant naujais draugais.
Aktorinis atvėrė daug dalykų ir tuo pačiu parodė, kad nereikia būti vien ten – tu, kaip žmogus, savo kūną, smegenis gali naudoti visur. Noriu būti ne aktorius, o artistas. Dėkoju absoliučiai kiekvienam dėstytojui, kuris mane kažko išmokė per tą laikotarpį.
Kokiuose spektakliuose galima Tave pamatyti?
Šiuo metu dirbu Nacionaliniame Kauno dramos teatre, ten išleidom spektaklį „Bestuburiada“ (rež. Aldona Vilutytė) ir taip pat vasario 16 d. išleisim spektaklį apie kompozitorių Juozą Naujalį „Tuščia kėdė“ (rež. Agnius Jankevičius).
Vaidinu ir kitur. Kauno kameriniame teatre visai neseniai išleidom premjerą paaugliams „Superherojai“ (rež. Loreta Vaskova), norėčiau atvežti šį spektaklį į Jurbarką. Po truputį, po truputį – į priekį!
Galime neabejoti, kad Mantas dar ne kartą sugrįš namo su savo premjeromis. Juk ne tik pirmą jo solinį koncertą, bet ir pirmą spektaklį – Justo Tertelio „Sudie, Idiotai!“ (rež. Vidas Bareikis), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorius M. Bendžius, jau matėme.
Sugrįš ir todėl, kad Jurbarke, „Vaivorykštės“ teatre, praėjo gražūs Manto mokykliniai metai ir atėjo supratimas, kad yra toks mokslas kaip aktorystė.
Danutė Karopčikienė